Visą mėnesį, kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro – tik ėjimas keliu. Bet kokiu oru, neieškant jokių pramogų – tiesiog einant. Tokiai kelionei, o tiksliau savęs išmėginimui ryžosi alytiškė Erna Tamulynaitė, įveikusi Šv. Jokūbo kelią – daugiau nei 800 kilometrų ilgio maršrutą.Visą mėnesį pėsčiomis keliavusi mergina jaučiasi iš naujo atradusi save.
Šv. Jokūbo kelias – katalikų piligriminis kelias į Kompostelos Santjago katedrą Ispanijoje kur, manoma, yra palaidotas Apaštalas Jokūbas. Šis kelias žinomas nuo viduramžių, jam jau virš 1000 metų. Piligriminiu keliu į Ispaniją nueiti ryžtasi save išbandyti, pažinti, aplankyti nematytus kraštus panorę žmonės.
27-erių metų E. Tamulynaitė, šiandien su nostalgija žvelgia į kelionės nuotraukas, o prisiminusi, ką teko patirti, neabejoja, kad tikrai buvo verta ryžtis.
Leistis į kelią paskatino pažįstamų patirtis
Idėją keliauti Šv. Jokūbo keliu mergina brandino jau seniai. Jos akis vis užkliūdavo prie įvairių straipsnių apie keliautojų patirtus įspūdžius, neliko nepastebėtas ir filmas apie Šv. Jokūbo kelią.
Skaitydama kitų žmonių išgyvenimus ir emocijas, likusias po kelionės Šv. Jokūbo keliu, E. Tamulynaitė vis pagalvodavo, kad pati tokio atstumo pėsčiomis tikrai negalėtų įveikti ir mintį keliauti vis vydavo į šalį.
Tačiau praėjusieji metai E. Tamulynaitei buvo lemtingi. Po pokalbio su pažįstamais, grįžusiais iš piligriminės kelionės Ispanijoje, alytiškė, labai norėjusi naujų potyrių, priėmė sprendimą: nusipirko bilietus ir pradėjo ruoštis neįprastai kelionei.
„Prieš pačią kelionę šiek tiek jaudinausi, nes niekuomet anksčiau nebuvau keliavusi viena, pėsčiomis, su kuprine ant pečių. Prieš pat kelionę paklausiau patarimų ir daug neskaičiau, nestudijavau žemėlapio, neplanavau, tik paklausiau, kokius batus, kokią kuprinę nusipirkti ir kokius daiktus reikia turėti su savimi.
Per daug nesigilinau, galvojau, kad viską sužinosiu kelyje. Dėl tos nežinomybės jaučiau gerąjį jaudulį, kaip ir prieš kiekvieną kelionę ar naują dalyką, kurį bandai“, – pasakojo E. Tamulynaitė.
Kelionei reikalingų daiktų kiekis – minimalus
Atrodo, kad iškeliaujant mėnesiui mažiausiai be vieno lagamino neapsieitum, tačiau E. Tamulynaitė prisipažino, kad šiai kelionei daiktų daug nereikėjo: tik tiek, kiek gali pats panešti. Merginos kuprinė pradžioje kelionės svėrė 9 kilogramus, o pabaigoje – vos keturis.
„Kelionės metu supranti, kad tie daiktai tau yra nereikalingi ir pasilieki tik būtiniausius: miegmaišį, vandens buteliuką, rankšluostį, šlepetes, muilą, drabužių persirengti, kojines, apatinius, lietpaltį nuo lietaus, nes būna ir lietaus, priklausomai nuo sezono, kuriuo tu eini. Aš keliavau vasarą, tai tik vieną dieną lijo“, – kelionės įspūdžiais dalijosi alytiškė.
Pirmomis dienomis ji nešdavosi ir užkandžių, tačiau vėliau suprato, kad to daryti visai neverta, nes Šv. Jokūbo kelyje, kas 5-10 km yra po parduotuvę, kurioje galima prisėsti, pailsėti, atsigaivinti ir nusipirkti užkąsti.
Pirmąją savaitę, kai per dieną tekdavo nueiti po 30-40 km, anksčiau niekada aktyvaus fizinio krūvio neturėjusi mergina jautė nuovargį, tačiau vėliau priprato.
„Kadangi kelionė priklauso tik nuo tavęs, kiek tu nori, kiek gali, tiek eini, tai gali reguliuotis ir kelionės trukmę ir greitį. Aišku, buvo žmonių, kurie turėjo ribotą laiką ir norėjo kelią įveikti būtent per konkretų laiką, bet tai yra savęs alinimas ir nieko tu daugiau iš tos kelionės neatsiminsi, tik nuovargį“, – įsitikinusi E. Tamulynaitė.
Kelionės tikslą pasiekė anksčiau, nei tikėjosi
Į išskirtines atostogas alytiškė leidosi praėjusių metų rugpjūčio pradžioje ir Šv. Jokūbo keliui įveikti turėjo beveik visą mėnesį. Tačiau, kadangi anksčiau tokio keliavimo būdo niekada nebuvo bandžiusi ir buvo įsitikinusi, kad per mėnesį nesugebės nueiti 810 km, E. Tamulynaitė vieną kelionės etapą praleido.
„Nuėjau 300 km, tuomet su traukiniu važiavau 200 km ir likusius 310 km vėl ėjau pėsčiomis. Tikrai galvojau, kad nespėsiu ir nepajėgsiu fiziškai, bet kelionės finišą pasiekiau likus penkioms dienos iki skrydžio į Lietuvą. Supratau, kad ir tuos 200 km, kuriuos praleidau, būčiau laisvai spėjusi nueiti pėsčiomis. Be reikalo abejojau savimi“, – kalbėjo E. Tamulynaitė.
Šv. Jokūbo kelias leido pažinti save
Paklausta, ko labiausiai tikėjosi iš tokios neįprastos kelionės, E. Tamulynaitė teigė, kad ją traukė nauji potyriai, nauji išbandymai, noras pabėgti nuo rutinos, praleisti atostogas kitaip nei buvo įpratusi iki šiol.
Ji prisipažino, kad iš kelionės per visą Ispaniją besidriekiančiu keliu gavo viską, ko tikėjosi ir dar daugiau.
„Kadangi praktiškai visą mėnesį nieko nedarai tik eini nuo ryto iki vakaro, matai besikeičiantį kraštovaizdį, jauti besikeičiantį paros laiką, uodi aplink tvyrančius kvapus – iš naujo atrandi ryšį su gamta, labai paaštrėja visi pojūčiai: tiek regėjimas, tiek klausa, tiek uoslė“, – patirtus pokyčius vardijo E. Tamulynaitė.
Netikėtu kelionės atradimu Ernai tapo pažintis … pačiai su savimi. Kelionės metu kiekvienas turi daug laiko apmąstymams, buvimui su savimi.
„Kadangi yra sunku fiziškai, kartais ir emociškai, ypač jeigu yra didelis karštis ir jaučiasi nuovargis, tai pamatai save įvairiose situacijose, kaip tu reaguoji, pažvelgi į save iš šalies. Pagrindinis dalykas, kurį sužinojau apie save, kad esu daug stipresnė nei maniau iki šiol“, – pasakojo E. Tamulynaitė.
Dar vienas neišdildomas įspūdis – pažintis su skirtingų kultūrų žmonėmis iš įvairių pasaulio šalių. Alytiškės sutiktų piligrimų amžius – nuo 6 iki 65 metų.
Alytiškė prisipažino nesitikėjusi, kad su naujais sutiktais žmonėmis bus taip lengva bendrauti, kad jie taps tarsi tam tikra šeima.
„Mus visus vienijo bendras tikslas – pasiekti Santjagą. Nesvarbu, kad žmogų ką tik susitikai, iš karto atsiranda ryšys, norisi dalintis su juo, vyksta paprastas bendravimas. Šis potyris irgi buvo ypatingas“, – sakė E. Tamulynaitė.
Planuose – dar viena mėnesio trukmės kelionė
Anksčiau Alytuje dirbusi, o dabar šalies sostinėje įsikūrus E. Tamulynaitė prisipažino, kad jau planuoja kitą kelionę. Mergina ketina mėnesį keliauti po Jungtines Amerikos Valstijas, o grįžusi iš jų – nerti į darbo paieškas Vilniuje.
Gali būti aktualu: Lietpalčiai
