„Eik, vaike, eik, pasaulis liūdnas, bet puikus. Eik, vaike, eik, saulę nulydėk. Eik, vaike, eik, ir surask savus takus. Eik, vaike, eik ir neliūdėk“. .. Kas šių populiarios dainos žodžių autorius? Šį klausimą uždavusi keliems alytiškiams, nė iš vieno neišgirdau teisingo atsakymo. Mačernis? Strielkūnas? Baltakis? – spėliojo jie.
Ir nustebdavo išgirdę, kad žinomos dainos teksto išpopuliarintą eilėraštį „Vaikystės šviesa“ parašė alytiškis rašytojas ir poetas Jurgis Kunčinas. Tai buvo jo sūnui Pauliui skirti posmai.
Jais, atliekamais poeto bičiulio Alvydo Jegelevičiaus, pritariant visai salei, prasidėjo ir baigėsi pavasarišką popietę surengtas J. Kunčino poezijos rinktinės „Malūnų gatvė be malūnų“ pristatymas Alytaus J. Kunčino bibliotekoje.
Tai – bene pirmoji J. Kunčino knyga, atspindinti visą jo poeziją ir pristatanti Lietuvai naują, kitokį J. Kunčiną – vienų pamirštą, kitų dar nepažintą. Į rinktinę pateko beveik 500 eilėraščių, anksčiau spausdintų penkiuose, poetui dar gyvam esant išleistuose, poezijos rinkiniuose, periodiniuose leidiniuose, almanachuose.
Dar antra tiek eilėraščių, surinktų rengiant rinktinę „Malūnų gatvė be malūnų“, į ją nepateko. Nors Alytaus J. Kunčino bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė neabejoja, kad dar mažiausiai keli šimtai šio autoriaus eilėraščių iki šiol tebeguli jo bičiulių, artimų ir šiaip pažįstamų žmonių, apie kuriuos ir kuriems jis rašė, stalčiuose.
Gal kada nors jie suguls į dar vieną rinktinę, nes pastarosios „Malūnų gatvė be malūnų“ atsiradimo idėjos autoriai ir sudarytojai Palmira Mikėnaitė ir Antanas A. Jonynas įsitikinę, jog J. Kunčino poezija šiandien skamba aktualiau, nei tuo metu, kai jis ją rašė.
„Jurgio poezija, žymiai pasikeitusiame šiandienos poezijos kontekste yra žymiai aktualesnė ir įdomesnė. Tai labiausiai pastebėjo jaunesnioji karta, kuriai J.Kunčino poezija buvo mažai žinoma ar visai nežinoma“, – alytiškiams pristatydamas rinktinę sakė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, poetas Antanas A. Jonynas.
„Mūsų poezija išgyvena specifinį laiką, kuriame Kunčinas yra šviežas, jo balsas yra sodrus, aktualus, iš jo galima mokytis“, – poetui antrino J. Kunčino eilėraščių rinktinės pristatyme dalyvavusi literatūros kritikė Elžbieta Banytė, prisipažinusi, kad J. Kunčino poeziją atrado maištingos savo paauglystės laikais, klausydamasi „psichodelinio“ roko, Andriaus Kulikausko, kuris yra įdainavęs keletą J. Kunčino eilėraščių, dainų.
„ Visa tai man be galo patiko. Aš per tai atradau J. Kunčiną“, – prisipažino E. Banytė, pastebėdama, kad J. Kunčino eilėraščiuose yra tai, kas iš dabartinės poezijos beveik išnykę – gebėjimas pasakoti . Ir šiltas žvilgsnis, neuždengtas intelektualia, šalta užuolaida.
J. Kunčino poezija – šviesi, ironiška, be mažiausios pykčio dozės – šiandien daugeliui tampa atradimu. Ne vienam atradimu tampa ir pats J. Kunčino poezijos egzistavimas.
Juk J. Kunčinas rašė romanus! Jų yra septyni. Dar noveles, kurių priskaičiuojama apie šimtas. Jo romanai „Tūla“ , „Glisono kilpa“ , „Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis“ , „Kasdien į karą“ , „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“ , „Bilė ir kiti“ , „Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras“ , apsakymų rinkiniai „Užėjau pas draugą“ , „Menestreliai maksi paltais“ , „Baltųjų sūrių naktis“, „Didžiosios Žiurkės šešėlis: vieno miestelio istorijos“, „Niekieno namai: Alytaus novelės“ ir kiti žinomi kiekvienam, bent kiek besidominčiam lietuvių literatūra.
Bet J. Kunčino poezija, nustelbta jo prozos kūrinių, liko užmarštyje. Nors būtent nuo jos prasidėjo kūrėjo kelias į literatūrinį pasaulį – pirmasis J. Kunčino eilėraštis buvo išspausdintas 1966 metais tuomečiame Alytaus rajono laikraštyje „Komunistinis rytojus“.
Vėliau jo eilės buvo publikuotos įvairiuose kultūriniuose periodiniuose leidiniuose, almanachuose. Daugelį jų, o gal ir visus, atlikusios sizifišką darbą į vieną vietą surinko Alytaus J. Kunčino bibliotekos bibliotekininkės, parengusios unikalią virtualią J. Kunčino tekstų biblioteką http://kuncinotekstai.baltavarna.lt/.
Ši „kunčiniada“, kaip ją vadina pačios bibliotekos darbuotojos, ją kaupusios daugiau kaip penkerius metus, labai palengvino rinktinės „Malūnų gatvė be malūnų“ sudarytojų darbą ir sulaukė ne vienos viešos jų padėkos.
„ Alytus, ko gero, yra vienas iš nedaugelio miestų, kur J. Kunčino poezija iki šiol nebuvo pamiršta. Mes visada žinojome ir nepamiršome, kad jis yra ne tik puikių romanų, bet ir puikios poezijos autorius, bet kitur Lietuvoje jo eilėraščių rinktine pasakoma tai, ką viena karta jau buvo pamiršusi, o kita nė nežinojo, kad J. Kunčinas pirmiausia buvo poetas“, – kalbėjo Alytaus J. Kunčino bibliotekos direktorė G. Bulgakovienė.
Ir, ko gero, būtų labai keista, jeigu būtų atvirkščiai, nes tiek J. Kunčinas Alytuje, tiek Alytus J. Kunčino kūryboje visada buvo atskira sala. O gal net visas žemynas.
„Jo eilėraščiuose radau epą apie Alytų – miestą, nuo seniausių laikų iki dabar. Alytus J. Kunčino poezijoje yra visoks, bet visada joje yra Alytus“, – pastebėjo viena knygos sudarytojų Palmira Mikėnaitė.
Tai, kad J. Kunčino kūryboje yra labai nedaug apie eilėraščių ne apie Alytų, jai tapo pirmuoju atradimu, kurį patyrė sudarydama knygą. „ Absoliuti dauguma jo poezijos yra apie Alytų arba parašyta galvojant apie Alytų“, – sakė P. Mikėnaitė.
O draugai, bičiuliai, žmonės, pažinoję J. Kunčiną, besižavintys jo poezija, naują ir pirmąją rinktinę, vienas paskui kitą skaitė eiles, kitados parašytas jiems, jų artimiesiems, jų širdžiai brangioms vietoms, prisiminimams.
Nes J. Kunčinas nerašė abstrakčiai. Jo poezija, kaip pastebėjo Antanas A. Jonynas, yra labai konkreti, apčiuopiama, visada atsiremianti į konkrečias vietas, konkrečias realijas, konkrečius žmones.
„J. Kunčinas pasakoja apie konkrečias temas ir konkrečias patirtis“, – pastebėjo ir literatūros kritikė E. Banytė.
Ir jeigu J. Kunčinas, kuriam šiemet būtų sukakę 70 metų, visa tai apie save kalbant būtų girdėjęs, jis, ko gero, būtų nusišypsojęs savo ironiška, bet šilta šypsena ir lengvai, be pykčio, be moralo paraginęs:
Tu visur prisiminki Alytų!
Tai – vienintelis tavo tikslas –
Tavo Nemunas, tavo Stiksas,
Bėgių sandūroj – laiko blyksnis…
Tu visur prisiminki Alytų!
(…)
O gal melancholiškai nupiešęs rudenišką savo gimtojo miesto vaizdą:
Alytuje ruduo. Ir dvigubai lėtesnė
Kampinė gatvė, tujų žaluma.
Lyg sentimentas subaltuoja kaspinas
Senos mokyklos klegančiam kieme.
Daugiau erdvėms, liūdniems ir neliūdniems.
Daugiau vaizdų, tikrumo, gyvo laiko.
Parodyk delnus: būsi giminė.
Akis pakelk. Pakėlei? Eisim, taigi (…)
Arba filosofiškai konstatavęs:
Mažuos miesteliuos – viskas paprasčiau:
Ploni nakties takai kaip dieną ryškūs.
Čia viskas ir skaudžiau, ir nuoširdžiau –
Klasta, keiksmažodis ir apšerkšnijęs miškas.
Daugiau poezijos. Ir nervo, ir tylos.
Daugiau pavydo, apkalbų ir keršto.
Net angelą aršus šuva aplos
Ne tiek iš pykčio, kiek iš būdo karšto.
(…)
Projektą „Šimtas Alytaus gyvenimo metų: žmonės ir įvykiai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
