Alytaus Putinų gimnazijoje lankėsi „Misija Sibiras“ penkioliktosios ekspedicijos dalyvė Krista Sabaitytė, ji dalijosi įspūdžiais iš dviejų savaičių trukmės kelionės. Atvykusi į Igarką mergina patyrė kultūrinį šoką, o pirmieji žingsniai miestelyje buvo jaudinantys, bet kartu ir bauginantys: sugriuvę namai, apleisti kultūriniai objektai, fabrikai, gatvėmis lakstantys šunys.
„Tą akimirką atrodė, kad miestą paliko visi, kurie kažkada jį kūrė“, – sakė mergina.
Alytiškė Krista į ekspediciją pateko iš trečio karto, 16 dalyvių buvo atrinkta iš 800 pareiškusių norą ir 75 patekusių į bandomąjį žygį. K. Sabaitytė gimnazistams pristatė ekspedicijos nuotraukas bei filmuotą medžiagą, kalbėjo apie išgyvenimus, patirtus Sibire. Krista papasakojo apie neužmirštamus susitikimus su vietiniais gyventojais, vieni jų dar turi lietuviškas pavardes, kiti tik prisimena čia kažkada gyvenusius lietuvius, bet visi jie įdėmiai stebėjo keistus europiečius, sunkiai dirbusius kapuose prie pelkių.
Ekspedicijos dalyviai lankėsi vienoje šiauriausių lietuvių tremties vietų – už poliarinio rato prie Jenisiejaus esančioje Igarkoje, į kurią vien 1948 m. buvo ištremta apie 8 tūkst. lietuvių. „Misija Sibiras“ penkioliktoji ekspedicija šiemet, minint masinių tremčių pradžios 75-metį, apleistose kapinėse pastatė devynis kryžius. Medieną kryžiams teko atsiplukdyti 1750 kilometrų iš Krasnojarsko, nes medienos perdirbimo kombinatas, kuriame kadaise dirbo daugybė lietuvių, jau nebeveikia. Pastatyti sunkius kryžius buvo tikras jėgos ir kantrybės išbandymas.
Igarkoje dalyviai sutiko lietuvę Olgą, kuri po dvidešimties metų sugrįžo čia aplankyti savo artimųjų, nes šiuo metu gyvena Vilniuje. Moteris pasakojo, kad prieš dvidešimt metų šis miestas klestėjo, jame nieko netrūko. „Susipažinome su igarkiete Viktorija. Jos tėtis – lietuvis, mama – rusė. Moteris buvo pasiilgusi lietuviškos kalbos skambesio, tad prašė mūsų padainuoti lietuviškai. Šis susitikimas buvo šiltas ir jaudinantis“,– kalbėjo Krista.
Dalyvavimas projekte – tai galimybė prisiliesti prie gyvos istorijos, nutiesti kelią tarp tremtinių ir dabartinio jaunimo. Tikimės, kad Kristos Sabaitytės pavyzdys įkvėps ir putiniškius dalyvauti kilniose misijose.