„Geriau laikina emigranto dalia negu nepakenčiamas darbas ir menkas atlyginimas Alytuje“, – įsitikinusi 45 metų alytiškė Rasa, prieš pora metų priėmusi ryžtingą sprendimą ir dėl to nesigailinti. Moteris metė įgrisusį darbą parduotuvėje, kur susilaukdavo netgi grasinimų, ir išvyko dirbti į Vokietiją. Ten ji prižiūri senelius.
Alytiškė tikino, kad dabar, dirbdama Vokietijoje, ji, grįžusi į Lietuvą, gali sau leisti gerokai daugiau. Jos atlyginimas svečioje šalyje trigubai didesnis, negu dirbant parduotuvėje. Kalbos nemokanti ir tokio darbo patirties neturinti moteris Vokietijoje per mėnesį slaugydama senelius gali užsidirbti mažiausiai tūkstantį eurų. Alytuje per mėnesį teuždirbdavo apie 300 eurų.
„Būtent atlyginimas ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl aš ryžausi keisti savo gyvenimą. Įvedus eurą, Lietuvoje viskas labai pabrango. Pamačiau, kad iš savo atlyginimo nepragyvenu.
Be to, dirbdama pardavėja labai pavargau psichologiškai. Nebegalėjau to kęsti. Mane vargindavo į parduotuvę vis užsukantys asocialūs asmenys, kurie prašydavo prekių į skolą, visaip koliodavo, grasindavo. Bijodavau dėl savo gyvybės, nes aplink gyveno daug abejotinos reputacijos žmonių, kurie atrodydavo neprognozuojamai, ne kartą teko kviesti policiją“, – apie psichologiškai sunkų darbą pasakojo Rasa.
Fiziškai darbas parduotuvėje moteriai nebuvo labai sunkus, nors smulkaus sudėjimo alytiškei reikėdavo tampyti ir maisto prekių, butelių pilnas dėžes, ir keturias paras dirbti po penkiolika valandų slenkančiu grafiku: keturias dienas dirbi, keturios laisvos.
Darbui įgrisus iki gyvo kaulo ir vis sunkiau pragyvenant, Rasa jį metė. Jau tada moteris rezgė planus, kaip išvažiuoti dirbti į Vokietiją. „Ne viena mano draugė ten važinėja. Sugalvojau ir aš pabandyti, nors anksčiau net pagalvoti neišdrįsdavau, kad aš galėčiau išvažiuoti dirbti į užsienį. Bijau didelių permainų, nemėgstu keisti aplinką, bet gyvenimas ir atlyginimas privedė prie to, kad gyvenimo būdą reikėjo keisti nori ar nenori“, – pasakojo alytiškė.
Laukdama pasiūlymo, moteris kurį laiką dar dirbo vienoje tinklinėje namų apyvokos daiktų parduotuvėje Alytuje, tačiau čia užsibuvo neilgai. Dirbti neleido iš darbdavės patiriamas spaudimas.
„Visos nuo jos kentėdavome. Jokios kultūros. Ji nekalbėdavo, bet rėkdavo . Atnešdavo iš sandėlio kokią seną prekę ir sakydavo: tu šiandien ją turi parduoti. Aiškindavau, kad jos niekas neperka, o ji atšaudavo: siūlyk taip, kad pirktų“, – pasakojo moteris, kurią tuo metu guodė mintis, kad ji čia dirba laikinai ir netrukus sulauks pasiūlymo išvažiuoti į užsienį.
Jo sulaukusi iškart išvyko. Rasa neslepia, kad pirmi mėnesiai naujame darbe buvo labai sunkūs ir pilni baimės. Alytiškė visiškai nemokėjo vokiečių kalbos, jaudinosi, kaip pavyks susikalbėti.
„Gerai, kad pirmą kartą slaugiau moterį, kurios sūnus buvo labai supratingas, taktiškas, daug ką susikalbėdavome ženklais“, – prisiminė moteris.
Rasai su seneliais bendrą kalbą rasti pavyko. Pagyvenę žmonės – su savais kaprizais, tačiau alytiškė su jais susitaria gražiuoju.
Dirbant tokį darbą pragyvenimas nekainuoja, gaunamus pinigus gali taupyti. Rasai tenka pasirūpinti seneliais, juos nuprausti, taip pat pagaminti valgyti, tvarkyti namus, nupirkti maisto ir kitų reikalingų prekių.
Vokietijoje Rasa dirbti jau buvo tris kartus. Moteris svečioje šalyje prabūna du-tris mėnesius, po to daro pertrauką ir grįžta į Lietuvą, kur pabūna pora mėnesių ir vėl išvažiuoja. Darbą Vokietijoje jai padėjo susirasti pažįstamos.
„Žinoma, yra namų ilgesys, bet aš ko palikti Lietuvoje neturiu – nei vyro, nei vaikų. Kitoms moterims, kurios čia dirba turėdamos šeimas, žymiai sunkiau. Kad ir kaip kartais čia būna sunku, niekada nepagalvoju, kad būtų geriau grįžti į parduotuvę“, – teigė Rasa, pabrėžusi, kad visą gyvenimą važinėti į Vokietiją nenorėtų.
Pasak alytiškės, galbūt ateityje jai vėl teks dirbti pardavėja ir ji šio darbo neišsižada, kaip ir neišsižada to, kad kada nors gali tekti visam laikui pasilikti Vokietijoje.
„Kaip sakoma, nespjauk į šulinį, nes iš jo gali tekti gerti. Taip ir aš niekada nesakau niekada, nes nežinau, kaip pasisuks mano gyvenimas“, – sakė užsienyje dirbanti alytiškė, laisvalaikiu svečioje šalyje skaitanti knygas, lankanti sporto klubą, einanti apsipirkti, susipažįstanti su nauja vieta.