Jau nuo senų laikų ant lietuviško Velykų stalo, papuošto pataisų girliandomis ir bruknių šakelėmis, puikuodavosi ne tik margučiai, bet ir ragaišiai, brandinti kumpiai, šaltiena, slėgtos antys, įdarytas kaplūnas. Bajorai Velykas švęsdavo keturias dienas, kasdien ragaudami vis naujų patiekalų. Jie buvo skirti ne tik gomuriui pamaloninti, bet turėjo ir simbolinę prasmę.
Velykų tradicijas analizavęs Marius Daraškevičius, UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos mokslų magistras, vizualaus įvaizdžio kūrimo bendrovės „MARIVS” įkūrėjas, sukūręs žinomo restorano „Dzūkijos dvaras“ herbą ir įvaizdį pastebėjo, kad keturių dienų patiekalai sutampa su 4 elementais: žemė (kiaulė/šernas), oras (paukštis), vanduo (žuvis) ir ugnis (paaukotas avinėlis).
„Iki karo gyvavusi bajoriška tradicija valgyti kiekvieną dieną vis skirtingą maistą pasirodė nepaprastai įdomi ir naudinga. Manau, šią tradiciją galima drąsiai gaivinti“, – įsitikinęs M. Daraškevičius.
Įvairių regionų tradicijas į vieną įvairiaspalvį vainiką supynęs menininkas sudarė visų keturių anksčiau švęstų Velykų dienų meniu. Su šiandien propaguojamomis sveikos mitybos taisyklėmis jis gal ir prasilenkia, bet skaitant tįstančias seiles vos bespėji ryti.
Ant velykinio pusryčių stalo visuomet būdavo margučių, velykinių ragaišių, kiaušiniais, kopūstais ar grybais įdarytų pyragų, duonos ir druskos, krienų, avinėlio formos sviesto su dvispalve vėliavėle, varškės sūrio.
Pirmąją Velykų dieną, sekmadienį, prie stalo būdavo sėdama tik parėjus po šv. mišių ir pasveikinus nėjusius į bažnyčią „Sveiki, sulaukę šventų Velykų“. Užstalėje nė vienas nesėsdavo, persižegnoję visi po lašelį paragaudavo švęsto vandens, tėvas peržegnodavo stalą. Šeimos galva nulupdavo vieną pašventintą margutį ir mama supjaustydavo jį į tiek gabaliukų, kiek šeimos narių bei kitų valgytojų būdavo prie stalo. Pradėdavo valgyti nuo supjaustyto margučio. Pirmiausia jo duodavo tėvui, antrą gabalėlį – vyresniam, ir taip iš eilės iki mažiausio, o paskutinį mama suvalgydavo pati. Margutį valgė atsistoję.
Šeimos vienybę simbolizuojantys margučiai būdavo sudėti į javų želmenis, o valgydavo kiaušinius su krienais, išmaišytais su kietai virtais kiaušinių tryniais ir greitine. Lukštus sudegindavo ugnyje.
Prie pietų stalo pirmąją Velykų dieną irgi sėsdavo tik sava šeima – į svečius tą dieną nevaikščiodavo. Ant pietų stalo dėdavo rūkytų, sūdytų ar su aštriais prieskoniais virtų lašinių, velykinių barščių su kumpiu, troškintų kopūstų ar šiupinio, rūkyto ir brandinto avienos arba veršienos kumpio, įdarytą keptą ėriuką, o desertui patiekdavo Velykų bobą, kurią valgydavo su vyšnių uogiene.
Antrąją Velykų dieną užkandžiams būdavo patiekiama šaltiena, rūkytos dešros liežuvis, vyniotiniai, slėgtainiai, kastinis. Karštuoju patiekalu tapdavo įdaryta šerno arba kiaulės galva su kopūstais, keptas paršiukas, karka, kiaulienos dešra, kugelis su kiaulės kojomis, kumpis apvyniotas ruginės tešlos pluta, zrazai. Desertui valgydavo velykinį bajorišką mozūrą. Vaikai tądien jau eidavo velykauti.
Trečią Velykų dieną buvo laistomasi vandeniu, kad visi būtų jauni ir sveiki, o valgydavo daugiausia paukštieną. Ant stalų ir į skrandžius keliaudavo slėgtos antys, vytintos žąsys, rūkytos žąsų puselės, lašinukais įdaryti kepti paukščiukai. Didžiuliuose dubenyse garuodavo miduje su grietine ir kiečiais troškinta vištiena, kurią iš bendro troškinio indo dalindavo šeimos galva. Merginoms atitekdavo sparneliai, vaikinams – kulšelės, žmonai – kaklas, galva – šeimininkui. Troškinys buvo valgomas be duonos ir alkoholio. Kitur vietoj troškinio tiekdavo įdarytą kaplūną – taip buvo vadinamas kastruotas gaidys, kimštą žąsį, teterviną, jarubę, karvelius ar kalakutą.
Ketvirtą Velykų dieną lietuviai senovėje irgi dar nedirbo ir kelias dienas prieš tai kirtę mėsos patiekalus, jau pereidavo prie žuvies. Užkandžiams valgydavo silkę pataluose, karpį drebučiuose, įdarytus kiaušinius, mišrainę su kiaušiniu, iš krosnies ištrauktą karštą lašiniais įdarytą lydeką, o užsigardžiuodavo velykiniu šventiniu sūriu-pascha, kurią darydavo iš slėgtos avies arba ožkos varškė, su kiaušinių tryniais, džiovintais vaisiais, skrudintais riešutais.
Gausius ir gardžius valgius lietuvių bajorai užgerdavo midumi, karčiąją ir saldžiąją trauktine, vynu, alumi, krupniku, gira, vaisių ir uogų gaiva, kmynų gėrimu.
Į šiandienį netoli Alytaus esančio „Dzūkijos dvaro“ meniu taip pat yra įtrauktas ne vienas pagal senovinį lietuvių bajorų receptą, paįvairintą šiuolaikinių virėjų išmone, paruoštas patiekalas. „Lietuviai pirmenybę visuomet teikdavo natūraliam maistui. Mes irgi laikomės šios taisyklės“, – sakė „Dzūkijos dvaro“ savininkė Giedrė Aldonienė.
O restorano meistrai per Velykas siūlo pasijausti bajorais, skanaujant keptą kiaulienos kumpį, kuriam paruošti reikės:
1 kg kiaulienos kumpio
8 gr druskos
2 valgomųjų šaukštų alyvuogių aliejaus
4 skiltelių česnako
Žiupsnelio džiovintų čiobrelių
Žiupsnelio džiovinto baziliko
Žiupsnelio skaldytų pipirų mišinio
Šviežių prieskoninių žolelių
Džiovintus bazilikus ir čiobrelius bei smulkiai trintas česnakų skilteles sumaišykite su alyvuogių aliejumi ir gerai įtrinkite mėsą. Apibarstykite skaldytų pipirų mišiniu ir druska. Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių ir dėkite paruoštą kiaulienos kumpį. Kepkite apie vieną valandą, kol mėsa suminkštės. Patiekiamas karštas arba šaltas, apibarstytas šviežiais kapotais žalumynais su virtomis bulvėmis, svieste kepintais baravykais. Skanaus!
