„Pernai rezervate perėjo trisdešimt penkios gandrų poros, šįmet – vos dvidešimt keturios, mažiausiai šį dešimtmetį“, – sako Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis. Toks mažas vidutinis vados dydis per pastaruosius 20 metų buvo tik kartą – 2007 metais. Tad kelerius metus neįprastai augusi baltųjų gandrų populiacija gali stabilizuotis.
Sprendžiant pagal kasmetinius stebėjimus Žuvinto biosferos rezervate, šįmet perėjo ne tik mažiau nacionalinio paukščio porų, nei pernai. Sėkmingai užaugo dargi mažiau, nei pusė pernykščio jauniklių kiekio.
Gandro greta rezervato direkcijos lizdas šiomis dienomis dažniausiai būna tuščias. Antra savaitė, kai jaunikliai visam laikui paliko gimtąjį lizdą, o suaugę paukščiai į gūžtą, kuria rūpinosi visus keturis mėnesius, grįžta tik nakvoti. Prietemoje gali išgirsti jausmingą jų snapų kalenimą, bet dabar tai greičiausiai atsisveikinimo ženklas. Nežinia kada – po dienos ar kelių pirma lizdą paliks patelė, o netrukus po jos neliks ir patino. Du jaunikliai šįmet užaugo tame lizde. Jau kelis metus iš eilės taip nutinka, kad šeimos palikuonių skaičius būna labai artimas baltųjų gandrų jauniklių vadų vidurkiui visame rezervate.
Taigi šįmet statistika visiškai priešinga pernykštei. Šešerius metus kryptingai didėjęs baltojo gandro porų skaičius šįmet gerokai mažesnis. Lyginant su pernykščiais metais, jauniklių užaugo perpus mažiau – 55, tuo tarpu, kai pernai išplasnojo 112 jaunų gandriukų.
Mums tenka tik spėlioti apie tokių pokyčių priežastis. Gandrų skaičiaus sumažėjimą suversti tik vėsesniam ir sausesniam pavasariui ir vasarai vargu ar išmintinga. Tačiau gandrų kovų dėl lizdo būta daugiau, vasarai Žuvinto apylinkėse stebėti nebeperinčių gandrų pulkai buvo kaip niekada skaitlingi. Šeštadalis visų anksčiau naudotų lizdų šįmet liko apleisti, o naujus lizdus apskaitas atlikę rezervato specialistai atrado netoli Žuvinto pelkės ar paežerėje, kur natūralių pievų plotai nemažėja.
Sumažėjęs gandrų porų skaičius gali rodyti ir pokyčius kultūriniame kraštovaizdyje. Bent jau Dzūkijoje ir Suvalkijoje pievas vis dažniau keičia arimai, o jie, deja biologinės įvairovės požiūriu yra tikra dykra, lyginant su nykstančiomis natūraliomis pievomis. Ypač tokį pavasarį, kaip šis.
Todėl nesistebėkime, jei rugpjūčio viduryje nematysime didelių gandrų sambūrių. O pamatę – palinkėkime jiems sėkmingai nukakti į žiemavietes. Šiaip ar taip – tai mūsų nacionalinis paukštis.