Į Dzūkijos kaimą kiekvieną savaitgalį sugrįžtantis botanikos mokslų daktaras Mindaugas Rasimavičius, prisistatantis kaip šilinis dzūkas ir tikras kaimo vaikas, stebina kraštiečius jau ne vienus metus audžiamais divonais.
Mindaugas Rasimavičius – ne tik audėjas, jis ir projekto, skirto šilų dzūkų audimo tradicijos puoselėjimui „Parėdzymai“, narys bei penkerius metus trukusio Dzūkų kultūros festivalio „Čiulba Ulba“ vienas iš organizatorių. Šiais projektais stengiamasi paskatinti domėjimąsi etnokultūra, savo šaknimis ir pačiu savimi.
Vyrui audimas niekada nebuvo svetimas, nes dar būdamas vaikas jis stebėdavo savo močiutę, besidarbuojančią prie audimo staklių, o dabar jis pats su didele aistra puoselėja šį amatą ir yra bene vienintelis audžiantis vyras Varėnos rajone. Didžiausias jauno vyro troškimas – senovinės audimo tradicijos išsaugojimas. Juk audimas mūsų šalyje turi senas ir gilias tradicijas. Senovės lietuviams tai buvo vienas svarbiausių amatų. Jie ausdavo ne tik medžiagą drabužiams, bet ir staltiesėms, užvalkalams, rankšluosčiams, kilimams ar net užuolaidoms. Beje, būtent šiliniai dzūkai ilgiausiai Lietuvoje išlaikė archajiškas audimo tradicijas. Mindaugo siekis – paskatinti domėtis etnokultūra, savo šaknimis, išsaugoti audimo amatą ir Dzūkijos močiučių pasakojimus, todėl jis įsileido objektyvą į savo „pirkaitę“ ir parodė visą audimo procesą. Nuo vieno siūlo iki divono.
Mindaugo Rasimavičiaus tikslas – įamžinti audimo tradiciją, išsaugoti dzūkišką šnektą, močiučių pasakojimus ir prisiminimus. Nors vyras dirba ir gyvena Vilniuje, kiekvieną savaitgalį jis važiuoja į gimtąją Dzūkiją, į Kašėtų kaimą, kur bendrauja su kaimo žmonėmis, grybauja, uogauja, o žiemomis, šaltais rudens vakarais ir net vasaromis audžia.
Svarbiausia audimo procese pasirinkti siūlus. Senoliai siūlus dažydavo patys augalų lapais, žiedais, šaknimis, medžių žieve, samanomis, balų rūda. Mindaugas savo audiniams siūlus dažnai dažo senolių išmėgintais būdais. Šįkart divonui istorijos herojus pasirinko šilinių dzūkų pamėgtus lininius, medvilninius ir vilnonius siūlus.
Audimas prasideda nuo siūlų metimo ant vertikaliųjų sukamųjų mestuvų. Dzūkai juos vadina snūikomis. Mestuvai sukami, siūlai „apeina keturias mestuvų sienas ir grįžta tuoj paciu keliu.“
Svarbu skaičiuoti siūlus, nes kiekvienas audinys turi tam tikrą algoritmą (kiek siūlų reikia). Dzūkai skaičiuodavo posmais. Posmas – 30 pavienų siūlų arba jų porų. Kiekvienas posmas aprišamas raudonu siūleliu. Tik Mindaugas neatskleidžia, ar kad lengviau atskirti būtų, ar, kad raudona spalva nuo piktų dvasių apsaugotų…
Kai siūlai nuimami nuo mestuvų, dzūkai juos dažnai supina į vadinamą siūlų kasą. O iš kasos siūlai suvyniojami ant veleno.
Besiruošdamas austi naująjį divoną, Mindaugas vis prisėda prie kitų savo darbų, nes stakles jis turi ne vienas. „Pora dar guli nesurinktų, vienos trobon, kitos lauko virtuvaitėn ir dar Vylniun butan vienas pasistatis turiu“, – sako bene vienintelis audžiantis vyras Varėnos rajone.
Siūlai nuo veleno suveriami į nytis ir taip užprogramuojamas divono raštas. Mindaugo teigimu, dviejų vienodų divonų niekada nebūna. Raštas ir jo subtilybės, kitos audinio savybės visada skiriasi nuo pasirinktų siūlų ir jų savybių, Todėl, pasak audėjo, šis „programavimo“ etapas labai svarbus.
Ir tik dabar, pasibaigus visam pasiruošimo procesui, galima sėstis už staklių ir austi. Mindaugas pasakoja, kad Dzūkijos senolės dažniausiai pradėdavo austi po Kalėdų ir stengdavosi darbus baigti iki Velykų.
Mindaugas savo audimo stakles pagal senovines tradicijas yra pasistatęs šviesiausiame namo kampe. Tiesa, skirtingai nei Dzūkijos senolės, jis audžia ne tik žiemą, o visais metų laikais, grįžęs į kaimą po darbų Vilniaus niversiteto herbariume.
Įdomu, kad audimas vyksta, ne tik rankomis, bet ir kojomis. Čia taip pat reikia žinoti tam tikrą „kodą“, kaip, kokiu metu ir kokia tvarka pakelti ir nuleisti nytis.
Kilnojant nytis tarp siūlų susidaro žiotys, pro kurias šaudykle praveriami siūlai. Taip galima pamatyti, koks raštas buvo „užprogramuotas“ pradžioje. Mindaugo pasirinktas raštas – rombai. Seniau audinių raštai ir ornamentai buvo pasirenkami pagal norą simbolizuoti laimę, gėrį, sėkmę, apsaugoti nuo blogio, atspindėti vertybes, dvasingumą, pagarbą gamtai, tačiau Mindaugas sako, kad pasirinko rombų raštą, nes jam jis tiesiog gražus. Būtent šia audimo ruoželinio audimo technika išaustas lovatieses šiliniai dzūkai vadindavo „rūdzinėm paklodėm“.
Mindaugas per kelis mėnesius išaudė divonėlį, kurį, kaip pats sakė, naudos kilimo pavidalu. Vyras žavisi savo praktikuojamu amatu, sakydamas, kad kai rūbą, daiktą, šiuo atveju – kilimą pats pasidarai, nusiaudi, visai kitaip jauti jo vertę, visai kitaip jį nešioji, naudoji ir kasdieniame gyvenime skiri jam svarbesnę vietą.