Trys Karaliai užbaigia didžiųjų metų švenčių epopėją. Laiko prasme ne tokią ir ilgą, bet tikrai intensyvią: pripildytą pirkinių karštine, kasmet besikartojančiais patarimais, kaip nepersivalgyti, nepersigerti, o tą padarius išsivalyti organizmą ir grįžti į normalų gyvenimą.
Tas grįžimas gal ir nelabai lengvas, bet malonus. Juk, gerai pamąsčius, nieko nėra geresnio už kasdienybę. Su kasdien tuo pat metu suskambančiu žadintuvu, pasklindančiu kavos aromatu, apsimiegojusiais vaikais, per ilgai vonioje užtrunkančiu sutuoktiniu ir rytinio ritualo reikalaujančiu įnoringu augintiniu.
Šventės praeina, o kasdienybė, kuri kartais atrodo tokia užknisanti ir nuobodi, staiga tampa jauki ir miela.
Ji padės pamiršti metų sandūroje iškilmingai duotus pažadus pradėti sportuoti, numesti svorio, išmokti užsienio kalbą ir apskritai tapti geresniais, nei esame iš tiesų.
Padės juos atitolinti iki šių metų pabaigos, iki naujo kalėdinio šurmulio, kurio euforijos pagauti pradėsime kurpti naujus pažadus ir lūkesčius.
Šiandien nė vienas nežinome, kokie jie bus, bet gyvenimas rodo, kad žmonės ne taip jau stipriai keičiasi. Ypač į gerąją pusę. Kaip ir jų kuriamos tradicijos.
Ne vienerių pastarųjų metų patirtis rodo, kad kone svarbiausiu prieškalėdiniu rūpesčiu tampa kuo prašmatnesnės kalėdinės eglės papuošimas. Jos paskirtis jau anaiptol nebėra būti šventiniu atributu – svarbiausia, kad ji užimtų kuo aukštesnį reitingą kieno nors sugalvotuose „gražiausios eglės rinkimuose“.
O paskui stovėtų kaip vieniša ir pamiršta gražuolė, kuria daugelis žavisi, bet niekas nemyli.
Toks įspūdis susidarė 2018-ųjų išvakarėse lankantis ne tik prie Alytaus, bet ir prie daugelio kitų Lietuvos miestų kalėdinių eglių. Blizgančios, švieselėmis mirksinčios, klasikinės ir modernios, didelių aikščių viduryje pastatytos ir…pamirštos.
Na, gal ne visai pamirštos. Pavieniai praeiviai prieina, nusifotografuoja iš vienos pusės, iš kitos ir eina tolyn. Nes prie tų prabangiai išpuoštų gražuolių daugiau nėra ką veikti.
Čia neskamba muzika, nešurmuliuoja prie garuojančio arbatos ar karšto vyno puodelio bendraujančių žmonių klegesys. Nes nėra nei tos arbatos, nei jokio kito gėrimo. Nesklinda tradicinių patiekalų kvapai. Kur besidairytum – kalėdinis spindesys ir tyla.
Žinoma, ne apie Vilnių ar Kauną kalba. Bet Alytus, Birštonas, Druskininkai, Trakai atrodė būtent taip.
Kai tuo tarpu, pavyzdžiui, Europos turtuolis Miunchenas, be jokių didelių pretenzijų ant savo pagrindinės, iš žemės augančios gyvos eglės užmetęs klasikinę geltonos spalvos girliandą, visą gruodį skendėjo šventiškai išsipuošusių pastatų, kvapais, spalvomis ir garsais svaiginančios mugės, joje zujančių žmonių šurmulyje.
Panašiai atrodo ir daugelis kitų Europos miestų, kur šventės pirmiausia reiškia BUVIMĄ, o ne puošimąsi. Bendravimą, o ne rungtyniavimą.
Beje, bendravimą be šiukšlių, be vienkartinių indų, be kurių mūsuose dar nė viena mugė neįsivaizduojama. O Lenkija, Prancūzija, Vokietija visus gėrimus pilsto į keramikinius ar daugkartinio vartojimo plastiko puodelius, ima už juos kelių eurų užstatą ir nesuka galvos dėl greit persipildančių šiukšliadėžių, nes tą puodelį arba grąžini, atgaudamas užstatą, arba pasiimi kaip suvenyrą.
Kaip prisiminimą, kad buvai ten, kur laukiama ŠVENTĖS, kur kvepia Kalėdomis ir Naujais Metais. Kur svarbiausiais yra ne eglė, o aplink ją besibūriuojantys žmonės.
Alytiškiai irgi rinkosi prie šiųmetės miesto eglės. Rašė laiškus su norais, džiaugėsi jos grožiu ir…ėjo namo. Absoliuti dauguma – 82 procentai iš beveik aštuonių šimtų portalo alytusplius.lt apklausoje dalyvavusių žmonių džiaugėsi savo miesto eglute ir sukurta puikia kalėdine dvasia. Skeptiškai nusiteikusiųjų ir manančių, kad nieko gero – Alytus vėl nuskambės iš blogosios pusės – buvo vos 7 procentai.
Tokiais skaičiais ir požiūriu neabejotinai galėtume džiaugtis, jei aplink nuolat nebūtų skambėjęs klausimas: o kodėl Alytus toks tamsus ir tylus? Kodėl nepapuošta nė viena miesto gatvė, kodėl, kad ir iš kurios pusės į Alytų beįvažiuotum, jokia kalėdinė šviesa nepasitinka? Juk ne visi per miestą keliaujantys prie pagrindinės eglės užsuka, o prie jos neatėjusiems atrodome lyg miestas be Kalėdų…
Pernai tai buvo klausimai be atsakymų. Bet juk Kalėdos būna kasmet. Ir tų atsakymų vertėtų pradėti ieškoti dabar, nupuošiant pernykštę kalėdinę eglę. Kad šventės, kaip kelininkus žiema, neužkluptų netikėtai ir kad jų dvasiai sukurti nepritrūktų laiko.