Alytiškiai, išlydėdami vasarą, paskutinę jos naktį pasitiko miesto sode prie rožyno klausydamiesi lyriškų dainų ir susibūrę į vidurnakčio eiseną drauge atminti išėjusių Anapilin brangių žmonių bei paraginti vieni kitus padėti beviltiškiems ligoniams ir jų artimiesiems palengvinti šį išėjimą.
Senamiesčio ir Ulonų gyvenamosios teritorijos bendruomenės ir kitos Alytuje veikiančiaos visuomeninės organizacijos pakvietė alytiškius į pirmą kartą Lietuvoje vykusias vidurnakčio eitynes.
Šios eitynės subūrė alytiškius pabendrauti, pagerbti mirusius brangius žmones susimąstyti, kaip būtų galima padėti sunkiems ligoniams ir juos slaugantiems artimiesiems.
Daugelio kartų pamėgtame miesto sode prie rožyno, gaivinamo ir trykštančio fontano, apie meilę gimtajam miestui, prisiminimuose saugomus brangius praeities įvykius ir išėjusius žmones, pritardamas gitara, savo kūrybos dainas atliko Albertas Antanavičius-Šekspyras.
Į jaukų susitikimą susirinkę apie 300 įvairaus amžiaus alytiškių ir svečių plojimais pritarė, kad Alytuje būtų įsteigti namai, kuriuose beviltiškus ligonius slaugyti padėtų kuo daugiau savanorių.
Tuo jau rūpinasi „Tėviškės namų” savanorių centras, bendradarbiaujantis su Mančesterio vadinamuoju hospisu – slaugos paramos namais, ir Didžiojoje Britanijoje populiarias vidurnakčio eitynes savanoriams pritraukti pasiūlęs surengti ir Alytuje.
Už simbolinę auką šios akcijos dalyviams buvo įteiktos ant akmenuko pritvirtintos žvakutės ir ažūriniai krepšeliai iš balto popieriaus, ant kurio kiekvienas rašė laišką išėjusiems Anapilin brangiems žmonėms ir pirmiausia juos sudėjo aplink fontaną.
Po koncerto iš miesto sodo pajudėjusi eisena žvakutes su krepšeliais nunešė prie šv.Angelų Sargų bažnyčios ir jais apjuosė Laiminančio Kristaus paminklą.
O toliau vidurnakčio eitynės tęsėsi į Nemuno pakrantę, sveikatingumo centrą „Prieplauka” kartu pasiklausyti muzikos ir pasidžiaugti žvaigždėtu iškeliaujančio rugpjūčio dangumi.