Dėkoju visiems, kurie sureagavo į straipsnį „Alytiškis ieško teisybės: kas atsakys už prekybos centre jo patirtą traumą?“, paskelbtą 2016 m. vasario 8 d. AlytusPlius.lt naujienų portale, morališkai mane palaikė protingais pamąstymais ir patarimais. Mieli žmonės, nelinkiu niekam patekti į tokią situaciją.
Paslydęs prekybos centre aš patyriau traumą, o prireikė medikų pagalbos, bet iš prekybos centro atstovų vietoj atsiprašymų sulaukiau įžeidimų ir užgauliojimų. Ir ne tik iš jų.
Skaudu buvo skaityti komentarus kai kurių žmonių, kurie rašė įžeidžiančius žodžius su neapykanta, kalėjimo žargonu. Kodėl? Ką aš blogo jiems padariau? Atsakymas vienas: sujudinau širšių lizdą. Prisimenu vaikystėje skaitytą pasakėčią apie asiliuką. Šie žodžiai iš jos: „Ir aš įspyriau nabagą, tegul pajaučia kietą asilo nagą”.
Nebūkime asiliukais, būkime žmonėmis, priimkime kitų skausmą kaip savo, padėkime parkritusiam, nors ir purvini jo drabužiai. Rankas nusiplausime, nepadėję sąžinę – vargu.
Kad kiti nepapultų į tokią situaciją, į kurią buvau patekęs aš, kai parduotuvės bendro naudojimo patalpose patyriau traumą, turiu keletą patarimų. Pati geriausia ir veiksmingiausia priemonė apsaugoti pirkėjus nuo paslydimų, griuvimų, tai – kilimėliai bendro naudojimo patalpose. Jų turi būti tiek ir tokio dydžio, kad neutralizuotų drėgmę, svarbu juos laiku džiovinti ir pakeisti. Kai kuriuose prekybos centruose, prie abiejų įėjimų, paguldyti 4 metrų ilgio, platūs kilimėliai – malonu užeiti.
Aš patarčiau parduotuvių vadovams, kad ant parduotuvės įėjimo durų būtų užrašas „Labai prašome nusivalyti kojas“ ar kažkas panašaus. Tai veiktų geriau nei stovelis „Slidu“, pastatytas kažkur pakampėje, kur žmonės jo nepastebi.
Grįžkime į antrą dieną po mano traumos: iš namų mane žmona atvežė į ligoninę. Apie 10 val. Ortopediniame skyriuje man nuėmė langetę ir uždėjo ortopedinį įtvarą. Ligoninėje paprašiau, kad suleistų vaistų nuo skausmo ir artimiausiu keliu nuėjau į parduotuvę, kur bendro naudojimo patalpose, priklausančiose vienai įmonei, patyriau traumą.
Įėjau per įėjimą iš kiemo aikštelės pusės ir kreipiausi į budintį apsaugininką. Paprašiau, kad pakviestų ką nors iš administracijos. Norėjau peržiūrėti vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotas man nutikęs incidentas. Praėjus 10-15 minučių atėjo kitas apsaugininkas, kuris nenorėjo, kad būtų peržiūrimi vaizdo įrašai, išvadino „žiopliu“ ir kitais įžeidžiančiais žodžiais, dar pasakė, kad „reikėjo žiūrėti kur eini, lentelė įspėjo, kad slidu“.
Atsakiau, kad lentelės vakar ten nebuvo, o apsaugininkas parodė ranka į vieną pusę, davęs suprasti, kad pokalbis baigtas, ir pasišalino.
Praėjau pro patalpas, pamačiau, kad lentelė pastatyta ir kilimėlis patiestas – labai mažas. Su šluoste moteris prie durų šluostė, kažką valė. Mintyse pagalvojau: „Bijo, kad neiškviesčiau žurnalistų“.
Grįžęs namo paskambinau įmonės, kuriai priklauso bendro naudojimo patalpos, administracijos vadovui, jis atkartojo apsaugininko pasakytus žodžius. Aš jam pasakiau, kad pagarba turi būti visiems pirkėjams.
Linkiu kolektyvui sėkmės darbe. Bendradarbiaukime, mūsų pinigai, jūsų – prekės ir šypsena.
Pacituosiu Kolumbijos rašytojo Nobelio premijos laureato Gabrielio Garcios Marquezo ištartus priešmirtinius žodžius „Viešpatie, jeigu mano širdis plaktų, aš išrašyčiau visas padarytas skriaudas žmonėms ir neapykantą ant ledo ir laukčiau kol patekės saulė“.
Tik dabar supratau, kad vienas žmogus turi teisę į kitą žiūrėti iš aukšto tuomet, kai padeda jam atsikelti.
Padėjusiems tariu AČIŪ.