Štai aš jau gerą pusmetį gyvenu vien Alytuje. Stebiu bei lankau vos ne visus miesto renginius, atradau viecinės kūltūros kalvę – teatrą, džiaugiuosi niekur neskubančiais ir bendrauti „apie nieką“ nevengiančiais žmonėmis. Viskas būtų kaip ir šaunu, bet Vilniaus kvapo pamiršti net ir norėdamas negalėčiau, ir štai kodėl.
Dažnai girdžiu pasipiktinusias kalbas, kad emigracijoje gyvenantys tautiečiai ne tik uždirba daugiau, bet ir apsiperka pigiau. Nežinau, kiek yra tiesos, nes nuvykęs į tuos kraštus visuomet ignoruoju parduotuves. Atvažiuoju pažinti krašto, jo kultūros, žmonių, bet tikrai ne prekystalių. Turiu, kiek turiu, ir tai yra daugiau nei man reikia, todėl pirkti stengiuosi kuo mažiau ir kuo rečiau. Bet aš ne apie tai.
Tai štai, ir iš Vilniaus į Alytų jaučiuosi kaip sugrįžęs emigrantas, bet „parvaręs“ ne iš tolimojo užsienio, o už vos 110 kilometrų esančios sostinės. Dar galiu pasidžiaugti, kad čia yra labai mažos paslaugų kainos, pavyzdžiui, kaip ir priklauso „etikečių miestui“, be galo be krašto klesti grožio industrija, grožio saloną rasi ant kiekvieno kampo – anot žmonos, nors užsirašinėti reikia vos ne prieš savaitę, bet moki perpus pigiau (Alytuje net „prekybcentrių“ kasininkės, visos į darbą kaip į balių pasidabinusios eina). Bet ant prekystalio prekės, jei jau pasisekė rasti, yra aukso vertės.
Čia lapatynuose (dėvėtų drabužių parduotuvėse) kainos didesnės ne tik nei Vilniaus senamiesčio butikuose, kur nemažai prekių net su etiketėmis, bet ir prekybos centruose.
Šiandien sugalvojau susirasti bėgimo batelius. Nuvažiavau į Jazminų turgų (gražus pavadinimas, ane?), žmonės sakė, kad ten visko yra. Aha, visko, ypač pasipuošti bulviakasiui. Jie apie sportinius batelius nėra girdėję – viskam tinka kiniški laisvalaikio bateliai.
Tuomet dar yra trys „sporto prekių“ parduotuvės, bet senojoje, dar mano vaikystę menančioje, irgi tik abejotinos kokybės laisvalaikio bateliai, o likusiose, jei ir radau keletą porų, bet pakloti reikia arti 100 eurų. Apie sportinę aprangą jau nekalbu.
„Turtingi gi tie alytiškiai“, – pagalvojau aš ir vėl suplanavau kelionę į sostinę. Vien nuo vienos batų poros sutaupytų pinigų užteks ne tik kelionei padengti, bet ir gerai „prasinešti“ po senamiesčio barus.
Štai tau ir grybai, štai tau ir uogos