Šį savaitgalį Vilniuje, Valdovų rūmuose, prasidedančiame senosios muzikos festivalyje „Banchetto musicale“ gros ir smuikininkė iš Alytaus Ūla Kinderytė. Bet Karališkosios Londono muzikos akademijos absolventė po koncerto nesugrįš pasisvečiuoti į gimtąjį miestą – ji skubės į Niujorką, kur pradeda studijas prestižinėje Džiulijardo (Juliard) mokykloje.
Per vienerius metus dviejų metų programą Londone baigusi Ūla – vienintelė šių metų Karališkosios akademijos absolventė, pakviesta į nemokamas studijas elitinėje Juiliardo muzikos mokykloje Niujorke. „Mokamos studijos šioje mokykloje mums būtų per sunki našta“, – prisipažįsta Ūlos mama, teatro režisierė Dalia Kimantaitė.
Pastaruosius metus taip pat Londone praleidusi režisierė neabejoja, kad Juiliardo mokykla, su kuria Ūla pasirašė labai griežtą sutartį, dukrai bus dar vienas išgyvenimo išbandymas, bet ne vieną jį jau patyrusi mergina yra užsigrūdinusi ir sugeba prisitaikyti prie visokiausių gyvenimo sąlygų.
Elitinėse pasaulio muzikos akademijose studijuojančiai 27 metų alytiškei nebaisus emigrantės likimas, nes visame pasaulyje turi draugų, tarp kurių nesijaučia svetima.
Vietoj vaikų darželio – smuiko pamokos
Mokytis groti smuiku Ū. Kinderytė pradėjo būdama 5-erių. Eiti į vaikų darželį kategoriškai atsisakiusią dukrą tėvai nuvedė į muzikos mokyklą ir mokytojos Daivos Martikonytės priprašė mokyti Ūlą groti. „Tuo metu žiūrėjome į tai kaip į žaidimą, kaip į papildomą lavinimą, nes po dviejų nesėkmingų bandymų vesti dukrą į darželį nusprendėme užsiimti jos ugdymu“, – prisimena D. Kimantaitė.
Kad grojimas smuiku dukrai ne žaidimas tėvai suprato po kelerių metų, kai būdama aštuonerių Ūla laimėjo Balio Dvariono muzikos konkursą. Nuo 11 metų Ū. Kinderytė mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o baigusi du Muzikos ir teatro akademijos kursus smuikininkė pakėlė sparnus iš Lietuvos.
Pirmąja jos stovykla užsienyje tapo vienas didžiausių Škotijos miestų Glazgas. Po studijų čia įsikūrusioje Karališkoje Škotijos muzikos ir dramos akademijoje (dabar – Škotijos konservatorija) Ūla išvyko į Palestiną, kur metus dirbo muzikos dėstytoja, o paskui vėl grįžo į Glazgą.
Po dar vienerių metų tęstinių studijų Škotijoje Ūla įstojo į Londono karališkąją muzikos akademiją. Ir netrukus sulaukė siūlymo vykti į muzikantų Harvardu vadinamą Juiliardą.
Tėvai pardavė butą
Studijuodama Londone alytiškė daug koncertavo – Karališkosios akademijos studentams suteikiama galimybė užsidirbti, grojant mokamuose koncertuose. Tokia galimybė – nemažas palengvinimas, nes vienerių metų studijos šioje akademijoje kainuoja pusšešto tūkstančio svarų sterlingų. „Anglijoje vyrauja nuostata, kad jei gali savo vaiką leisti mokytis muzikos, vadinasi, turi pakankamai pajamų“, – šypteli D. Kimantaitė.
Ji su dėkingumu prisimena Ūlos paramos koncertą Alytaus šv. Kazimiero bažnyčioje. „Tai buvo ir pirmas impulsas, ir pirmasis piniginis įnašas, ženkli dalis mokesčio už studijas. Šios iniciatyvos organizatorius – verslininkas Vladislavas Gunevičius, kurio gerumo ir „sparnuotų idėjų” niekuomet nepamiršime“, – jaudinantį momentą atimena Ūlos motina.
Kaip tik tuo metu, kai dukra pradėjo studijuoti Karališkoje akademijoje, kurioje nėra žemesnės kaip vidutinės klasės atstovų, jiedu su vyru, buvusiu Alytaus miesto teatro meno vadovu Arvydu Kinderiu neteko darbo. Išsigelbėjimu, sprendžiant finansines problemas, tapo parduotas butas.
„Tėvai daro tai, ką gali daryti: jei turi pinigų – duoda, jei turi galimybę – lekia iš paskos“, – kalba D. Kimantaitė, pernai rudenį paskui dukrą „išlėkusi“ į Londoną ir ėjusi į kiekvieną koncertą, kuriame Ūla grojo. „Atsitraukiau nuo savo kūrybinio proceso ir leidau sau padaryti kūrybinę pauzę, sekiau paskui savo dukrą ir dalyvavau visuose įmanomuose koncertuose, kur jinai dalyvavo“, – sako D. Kimantaitė.
Ji pripažįsta, kad dukros kūrybinė sėkmė ir pripažinimas buvo savotiška paguoda už tuos skaudžius išgyvenimus, kurių likimas smuikininkės tėvams nepagailėjo praėjusiais metais.
Kompromisai kerta atgal?
D. Kimantaitė be jokios rimtos priežasties buvo atleista iš darbo Alytaus miesto teatre. Atleidimo lapelį ji gavo savo globėjos, kurią keletą metų slaugė, laidotuvių dieną. „Tai buvo ne skaudu. Tai buvo žiauru. Mane išmetė iš teatro po 24 metų darbo, kurį dirbant išugdytas kursas, gauti diplomai“, – kalba D. Kimantaitė.
Jos vyras A. Kinderis, buvęs teatro meno vadovas, ėjęs ir direktoriaus pareigas, neištvėręs pažeminimų iš darbo pasiprašė atleidžiamas pats. Nors situacija teatre pasikeitė, režisieriai nelaukia kvietimo grįžti atgal.
„Aš nesapnuoju teatro“, – praėjus beveik metams po tų nemalonių įvykių šypteli D. Kimantaitė. Ji nejaučia jokio graudulio ir išsitaria, kad gal netgi gerai, kad viskas įvyko būtent taip: nėra noro grįžti atgal.
„Vyksta keistas procesas – profesijos pervertinimas. Ji per daug iš manęs atėmė. Aš moku „abėcėlę“, bet padariau per daug kompromisų. O kompromisai kerta atgal. Kai išėjau iš teatro, visus žmones mačiau kaip personažus ir klausinėjau draugų, ar tai reiškia, kad su manimi vyksta kažkas negero“, – prisimena režisierė, pripažindama, kad reikėjo laiko ir visiškai kitos aplinkos, kad viskas sustotų į savo vietas.
Ta vieta jai tapo Londonas, kur naujų smuikavimo meno aukštumų siekė dukra.
Kai liepos mėnesį Ūla atsiėminėjo Karališkosios Londono muzikos akademijos magistro diplomą, didžiulė akademijos katedros salė buvo sausakimša. D. Kimantaitė vos rado vietą prisiglausti antrame aukšte ir su jauduliu laukė iškilmingos akimirkos.
„Tai turėjo būti laimingiausia diena mano gyvenime. Bet šventės nebuvo – ceremonijos metu gavau žinutę, kad Lietuvoje mirė vienturtė mūsų draugų dukra. Aplink viskas buvo labai gražu ir iškilminga, o mano viduje džiaugsmas maišėsi su skausmu“, – pasakojo D. Kimantaitė.
Su skausmingais momentais persipynę džiaugsmingi įvykiai jai leido suprasti vieną tiesą: gyvenimas yra labai permainingas ir niekad nežinai, kur rasi, o kur pamesi.