Alytiškė Nijolė Stakėnienė artimųjų kapų niekuomet nepuošia turguje ar parduotuvėje pirktomis gėlių puokštėmis ar kompozicijomis. Moteris jas kuria pati iš savo pačios užaugintų, surinktų ir išdžiovintų augalų. Plastmasinių gėlių nemėgstanti moteris džiaugiasi, kad jos rankų darbo puokštės nei nuvysta, nei nušąla.
Jau kelinti metai N. Stakėnienės namuose prieš Vėlines – pats darbymetis. Nors ji sako didelių kiekių negaminanti, tad namų fabriku nepavertusi, nes svarbiausia moteriai, kad gali daryti tai, kas patinka, o geriausias įvertinimas – žmogaus šypsena ir nuostaba, kad įprastas puokštes ant kapinių gali pakeisti kažkas naujo ir nematyto.
„Kai žmonės jas pamato, jiems tiesiog akys nušvinta. Ima manęs klausinėti, kaip aš jas darau, kur renku augalus. Kai kurie tikina, kad jiems pabodo „komercinės“ gedulo puokštės iš turgaus, parduotuvių ir klausia, ar aš negalėčiau jiems pagaminti savų“, – pasakojo N. Stakėnienė.
Mintis gedulo puokštes daryti iš džiovintų gėlių alytiškei kilo prieš trejus metus. Tada per Vėlines buvo labai šalta ir ant kapų atneštos gyvos gėlės akimirksniu nušaldavo. Dirbtinių gėlių Nijolė nemėgsta, tad ir sugalvojo, kad puokštėms gaminti galima panaudoti ir džiovintus augalus.
„Rišu verbas ir buvau girdėjusi, kad kai kuriuose regionuose yra paprotys kapus puošti verbomis. Verbomis kapų nepuošiau, bet puokščių iš džiovintų gėlių padariau ir nuvežiau ant savo artimųjų kapų. Kadangi ten nedidelės kaimo kapinės, tai mano sukurtas puokštes pamatė artimieji, praeiviai ir puolė prašyti manęs, kad pagaminčiau ir jiems“, – prisiminė alytiškė.
Nuo to laiko kasmet prieš lapkričio 1-ąją alytiškė pradeda kurti gedulingas puokštes, kurios jau puošia ne tik jos artimųjų kapus.
Moteris prisipažino, kad tai – ypatingo kruopštumo ir laiko reikalaujantis darbas, kuris trunka visus metus. Pirmiausia reikia prisirinkti augalų. Moteris jų pasisodina pati, renka vaikščiodama po laukus.
Surinktus augalus alytiškė džiovina, po to iš jų daro ruošinius, kuriuos smaigstydama į smėlio pripiltą maišelį formuoja puokštę.
„Negali daryti bet kaip. Kiekvieną šakelę reikia atitaikyti pagal ilgį, susukti, suraityti, atrinkti, kas tinka pagal spalvas. Viso to išmokau pati. Niekas manęs nekonsultavo. Gal ir gerai, kai nėra jokio mokytojo įtakos. Darau taip, kaip man gražu“, – kalbėjo N. Stakėnienė, kuriai idėjos gimsta tiesiog darant puokštę.
Savo puokštes ji komponuoja iš įvairiausių augalų. Ir ko tik jose nėra: rugių, miežių, kviečių varpų, gaidžio ašarėlių, katpėdėlių, karlinų, nendrių, smilgų, samanų, burnočių.
Moteris kiekvieną puokštę stengiasi pagaminti vis kitokią. Savo kūrinių net nefotografuoja, kad neįsimintų ir neatkartotų panašių motyvų.
„Tokios puokštės nei nušals, nei nuvys, o ir atrodo labai išskirtinai. Manau, jeigu daugiau žmonių užsiimtų tokia veikla, tai gal puokštės iš džiovintų augalų išstumtų dirbtines gėles“, – kalbėjo alytiškė, negalinti nusėdėti be veiklos ir vis prisigalvojanti naujų idėjų.
Moteris riša verbas, iš šieno gamina interjero puošmenas – vainikus, paukščius.
„Paukštis, pagal lietuvių mitologiją, yra tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Per šventes vėlės ateina aplankyti artimųjų ir laikinai apsigyvena tokiuose paukščiuose. Jie kabinami prie sodybų, ant Kalėdų eglutės“, – apie savo darbus pasakojo idėjų ir veiklos nestokojanti alytiškė.