Išaušus kovo 10 – osios rytui, Alytaus šv. Benedikto gimnazijos mokiniai, išgirdę „Spindulio“ vadovės raginimą švęsti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, susirinko gimnazijos kieme pasveikinti Tėvynę su gimtadieniu. Renginys buvo pradėtas Lietuvos himnu ir gražiomis mintimis apie Lietuvą.
Laisvė – ne dovana, o gėris.
Laisvė – tai paukščio skrydis – tvirtas ir veržlus.
Minėjimo pabaigoje į dangų lyg paukščiai su sveikinimo žodžiais širdyse pakilo Lietuvos vėliavos spalvų balionai ir skambėjo žodžiai:
Lai mūsų draugai ir priešai žino, kad mes mylime savo šalį.
Su gimtadieniu, Lietuva!
O išvakarėse, kovo 9 d. gimnazijoje vyko renginys XX a. lietuvių poeto, prozininko, dramaturgo Balio Sruogos 120-osioms gimimo metinėms ir artėjančiai Kovo 11-ajai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai – paminėti. Gimnazijos bendruomenė noriai ėjo pažiūrėti, ką šįkart parodys tradicinių vertybių puoselėtojų sambūris „Spindulys“ (vadovė – lietuvių mokytoja metodininkė Irena Leščinskienė), kaip sugebės papasakoti poezijos kalba apie besąlygišką meilę ir mirtį. Besirenkančius į aktų salę nustebino tai, kad pasirodymo pradžios sambūrio nariai laukė ne scenoje, o žiūrovų salėje: merginos apsirengusios šviesiomis suknelėmis, nubalintais veidais, sustingusios lyg statulos, šalia jų sėdėjo vaikinai.
Pasigirdus gitaros melodijai (grojo Elena Reckewitz, IIIb kl.) kiekvienas vaikinas-poetas pakelė savo statulą ir nunešė į sceną. Aurėja Sinkevičiūtė (IIa kl.) praėjo pro merginas jas paliesdama – nuvalydama dulkes, bandydama nubudinti:
Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti
<…>
Naujus takus per bedugnes atrasdami,
Naujo gyvenimo gandą atnešdami…
Naują taką skambant fortepijono melodijai (grojo Monika Geraltauskaitė, IVc kl.) scenoje nutiesė pakilusi šokėja (Gabrielė Krisiulevičiūtė, IVc kl.). Lyg nešdama naujo gyvenimo gandą ji šokiu kalbėjo apie jausmų išlaisvinimą, sielos polėkį. Ant rankos žydras kaspinas, galbūt, tai ji – Viešnia Žydrioji, apie kurią sambūrio nariai pasakojo Balio Sruogos tekstais. Prie to paties stalelio vis besikeičiantys vaikinai eilėmis kalbėjo apie meilę – nelaimingą, kankinančią, be atsako:
Argi raudoti taip būtina,
Kad tu išgirstum mane?
<…>
Visas kaip klyksmas išsineriu
Iš amžinatvės raidos,
Sielvartos smūgiais pasigeriu,
Šaukdamas vardą Žydrios.
Į skaitovų žodžius vis įsiterpdavo šokis. Šokėja sukosi, vis prabėgdavo savo nutiestu taku, pro stalelį, sėdinčius vaikinus, pro statulas.
Besikeičiančių skaitovų numetami popieriaus lapai – meilės laiškų, eilių, laukimo simbolis. Nors šokėja, Viešnelė Žydrioji, stovėjo už jų, vaikinai jos nepamatė, bet nenustojo laukti:
Kur mana Žydri Viešnelė,
Lyg saulėtekiam gimdyti
Amžinatvei meile švyti…
Į tokią meilę, jos ilgesį, laukimą atsiliepė statulos:
Spindulys koks pasiklydęs
Atlinguoja dvasion kartais
It nuodėgulis žvakidės
Ir užgęsta nepagydęs,
Kaip ties amžinasties vartais
Meilės vardas neištartas.
Šie žodžiai pakvietė šokėją paskutiniam šokiui. Šįkart jį užbaigė atsiklaupdama prie stalelio, lyg prašančiu, laukiančiu žvilgsniu žiūrėdama į paskutinį skaitovą. Deja, šis, nusviedęs likusius lapus nuo stalo, nuėjo.
Į sceną grįžo Aurėja. Vaikinai išnešė statulas iš scenos, tačiau patys sugrįžo prie stalelio, numestų laiškų ir klūpinčios šokėjos.
Kompozicija abejingų nepaliko – žiūrovai šįkart nustebino rimtumu. Matyt, Balio Sruogos poezija tikrai palietė klausytoją. „Spindulio“ vadovė I. Leščinskienė nuoširdžiai padėkojo už supratingumą bei skatino nepamiršti svarbios Lietuvai šventės – Kovo 11-osios.