Alytuje revoliucinės nuotaikos labai gajos. Neabejotinas to įrodymas – žmonės, išdidžiai pasivadinę „Alytaus piliečiais“, kurių rinkimų šūkis „Pasaulį seną sugriausim mes“ puikiai suveikė. Revoliucija pavyko. Visa valdžia Alytuje – revoliucionierių rankose. Tiks antrosios šūkio dalies „Pasaulį naują pastatysim mes“ jie nerealizuoja.
Matyt, tiesa yra ta, kad griauti – tai ne statyti. Akivaizdu, kad griauti gali kiekvienas panorėjęs, o statyti reikia ir proto, ir sugebėjimo. Revoliucijų istorija rodo, kad statybos įprastai ir trunka gerokai ilgiau nei griovimas.
Mūsų miesto revoliucionieriai statyboms turi tik 4 metus. O kadangi vienus iš jų jie nieko nestatė tik griovė, jau liko vos treji. Logiškai galvojant, kažką stabilaus ir gero per tris metus vargu, ar pastatysi, tačiau sugriauti viską, kas pastatyta nereikia nė trejų metų. Ir darbo rezultatai bus matomi.
Bet negalima tylėti ir ramiai žiūrėti, kaip griaunama miesto švietimo sistema. Niekas nesako, kad ji ideali, tačiau akivaizdu, kad viena iš geresnių Lietuvoje. Kaip ir akivaizdu, kad griovėjai tikrai nežino, ką darys ją sugriovę.
Ar po to turėsime tenkintis griuvėsiais? Švietimo skyrius, mokyklų direktoriai vadovaujasi įstatymo raide, tačiau nuolat girdime, kad šioje sistemoje klesti korupcija, pažeidinėjami įstatymai, skriaudžiami darbuotojai ir t.t. Ir tokiais teiginiais švaistomasi, nepateikiant nė vieno akivaizdaus įrodymo. Valdantieji konstatuoja: švietimo organizmas serga, jį reikia gydyti. Tačiau kaip medikas bijau, kad gydant šarlatanams ir neišmanėliams, suskaudus galvą užuot pašalinus skausmo priežastį, gali būti pasiūlyta nukirsti galvą.
Bet kitko tikėtis iš revoliucionierių ir neverta.
Aš asmeniškai visada buvau, esu ir būsiu prieš revoliuciją ir griovimą, bet už evoliuciją. Švietimo sistemą reikia ne griauti, o tobulinti. Vertinant viešus valdančiosios daugumos atstovų pasisakymus, akivaizdu, kad švietime susiformavo revoliucinė situacija. Jų manymu, viršūnės nesugeba valdyti, o apačios negali kentėti.
Siekiama sukurti chaosą, kuriame mūsų revoliucionieriai jaučiasi puikiai. Siūlant griauti, negirdėti nė vieno pasiūlymo, kaip turi būti pertvarkyta švietimo sistema.
Nė akimirkos neabejoju, kad dėl esamų nesklandumų švietimo sistemoje visų pirma turėtume prisiimti atsakomybę mes, tarybos nariai, nes už sistemos pertvarką ir strategiją, atsakingi ne direktoriai su švietimo skyriumi ir vedėju priešakyje. Galėtume kaltinti juos tada, jei jie neįgyvendintų mūsų strategijos. Bet juk negalima įgyvendinti to, ko nėra. Taigi, gerbiamieji revoliucionieriai, formuojant strategiją, tarybai būtina apsispręsti dėl švietimo tinklo pertvarkos.
Ką siūlau? Mažėjant mokinių skaičiui, išlaikyti tiek pastatų ir pedagogų yra neracionalu ir tai – betikslis lėšų švaistymas. Yra du realūs variantai. Pirmas – radikalus revoliucinis: uždaryti bent dvi mokyklas, o mokinius ir pedagogus perskirstyti į neuždarytas.
Antras – evoliucinis: nieko neuždarinėti, tačiau racionaliai panaudoti turimas patalpas, kiek reikia švietimo funkcijoms vykdyti, o likusias patalpas panaudoti miesto bendruomenės reikmėms. Puikus pavyzdys – Piliakalnio progimnazija.
Antra – apsispręsti, kokias funkcijas, šiuo metu vykdomas mokyklose, centralizuoti. Galbūt grįžti prie centralizuotos buhalterijos, centralizuotai pirkti maisto produktus, apsispręsti, ar reikalingi pradinėse mokyklose informatikai, galbūt šią paslaugą taip pat galima centralizuoti, kaip ir maisto technologų etatus darželiuose. Spręsti savivaldybės tarybai.
Atsižvelgianti į mokyklų tipus ir darželių specifiką, nustatyti, kiek ir kokių specialistų atitinkamam kiekiui mokinių ar darželio auklėtinių reikia, kokius plotus, priklausomai nuo patalpų naudojimo paskirties priskirti valytojoms.
Aišku, galima palikti šį klausimą spręsti direktoriams, kaip yra dabar. Bet neabejotina, kad jei taryba nustatys kriterijus, tai švietimo skyrius ir direktoriai jais vadovausis.
Puikiai žinome, kad direktorių ir jų pavaduotojų atlyginimai nustatomi vadovaujantis Švietimo ir mokslo ministro įsakymais, o juos tvirtina taryba. Tačiau niekas netrukdo tarybai, atsižvelgiant į direktorių veiklą ir darbo rezultatus nustatyti papildomus kriterijus ir jais vadovaujantis tiems, kurie gerai atlieka savo funkcijas mokėti didesnius atlyginimus, o prastai dirbantys net neturėtų dirbti.
Taigi pirmiausia suformuokime strategiją, kad tiek mums patiems, tiek švietimo darbuotojams , tiek miesto gyventojams būtų aišku, ko mes siekiame ir kokią švietimo sistemą norime turėti. Net jei mūsų kuriama švietimo sistema prieštarauja galiojantiems teisės aktams, tarybai niekas nedraudžia inicijuoti jų pakeitimų, pateikiant argumentus, kodėl to reikia švietimo sistemai.
Dabar tarybos daugumos veiksmai supriešina mokytojus su švietimo skyriumi ir tarpusavyje, naudojamasi principu skaldyk ir valdysi. Bet tai naudinga tik norintiems valdyti, bet ne norintiems dirbti.