Ko tikėtis verslui po tiesioginių merų rinkimų ir esant įtemptai savivaldybių finansinei būklei? Kodėl išaugo savivaldybių skolos? Ar po pirmų rinkimų nebankrutuos tiesioginių merų rinkimų idėja, nes tiesiogiai išrinktų merų įgaliojimai padidinami labai minimaliai? Atsakymų į šiuos klausimus ieškota Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumo ir šalies savivaldybių asociacijos vadovų susitikime.
Posėdyje dalyvavęs Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas, Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas VRUBLIAUSKAS įsitikinęs, kad verslo ir savivaldos partnerystė labiausiai priklausys nuo centrinės valdžios pasitikėjimo savivaldybėmis ir regioninės plėtros tarybomis, kurios jau yra subrendusios vykdyti regioninę politiką, jeigu tik valstybė tokią politiką turėtų ir būtų ja suinteresuota.
Savivaldybės nesikrato atsakomybės, bet centrinė valdžia nenori jos duoti
„Savivaldybės nesikrato atsakomybės ir siekia daugiau valdžios, bet centrinė valdžia jos nenori atiduoti. Kalbos apie regioninę politiką kol kas tėra tušti žodžiai: regionai traukiasi ir atskirtis tarp jų didėja“, – pastebi A. Vrubliauskas.
Anot jo, regioninės plėtros tarybos yra struktūriškai užaugusios ir subrendusios, jos mato regionų poreikius bei problemas ir sugeba susitarti dėl jų sprendimo, bet neturi svertų jiems įgyvendinti. „Per praėjusį Europos Sąjungos finansavimo laikotarpį Lietuvos regionams skirta apie 11 proc. bendrijos paramos, kai kitose ES valstybėse regionams jos teko apie 40 proc. Ir būsimuoju finansiniu laikotarpiu didesnio finansavimo regionams nenusimato“, – apgailestauja A. Vrubliauskas.
Tačiau Pramonininkų konfederacijos prezidiumo posėdyje nuskambėjo pastaba, kad pačios savivaldybės neturi ambicijų siekti daugiau galių iš centrinės valdžios arba tiesiog nesugeba tinkamai tvarkytis? Ar pritariate tokiai nuomonei? – tokiu klausimu su Alytaus rajono vadovu pradėjome pokalbį apie verslo ir savivaldos santykius, šiandienos problemas ir perspektyvas.
Savivaldybių ambicijos atsimuša į šiuo metu galiojančią teisinę bazę, kuri savivaldybėms suteikia teisę daryti labai minimalią įtaką verslui skatinti, investicijoms pritraukti ir kitiems pozityvią plėtrą užtikrinantiems dalykams įgyvendinti.
Nors savivaldybių sugebėjimas kokybiškai vykdyti joms patikėtas funkcijas yra akivaizdus. Tą patvirtina ir nuo šių metų pradžios savivaldybėms kaip savarankiška funkcija patikėtas socialinių išmokų mokėjimas. Savivaldybės daug metų siekė, kad tai būtų padaryta ir įrodė, kad sugeba puikiai tvarkytis: jau dabar skaičiuojama, kad per šiuos metus sutaupyta apie trečdalis socialinėms išmokoms skirtų lėšų.
Tai reiškia, kad viešieji finansai paskirstyti racionaliau ir atsakingiau. Dar kartą sakau: savivaldybės nesikrato atsakomybės, bet centrinė valdžia labai nenori savo galiomis dalintis.
Parama verslui savivaldybėms grįžta bumerangu
Kokios yra realios savivaldybių galimybės skatinti verslo įmonių kūrimąsi, teikti joms paramą, užtikrinant ir naujų darbo vietų steigimą, ir patrauklesnę socialinę aplinką savivaldybėje, regione?
Reikia pripažinti, kad savivaldybių įtaka šioje srityje yra minimali. Tai daugiau deklaratyvūs dalykai. Verslininkai ir centrinė valdžia dažnai kritikuoja, kad savivaldybės per mažai remia verslą, bet, deja, savivaldybėms nepalikta galimybių teikti didesnę paramą verslui, taikyti daugiau mokestinių lengvatų.
Savivaldybės gali taikyti nuolaidas, atleisdama įmones nuo nekilnojamojo turto, žemės mokesčio, bet tai smulkmenos verslui, o savivaldybėms jos grįžta bumerangu: jei šiemet atleisi verslo įmones nuo mokesčių, kitąmet Finansų ministerija nuspręs, kad suma, už kurią suteikta lengvatų, – pertekliniai pinigai, kurių ji duoti savivaldybei jau nebegali.
Gero nelauk ir tuomet, jei savivaldybėje atsirado naujų darbo vietų, buvo surinkta daugiau gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Tai reiškia, kad kitais metais ta pačia suma bus padidintas GPM planas, ir savivaldybė gaus mažesnę dotaciją iš valstybės biudžeto. Tokia situacija mažina savivaldybių motyvaciją ieškoti naujų ir didesnių galimybių verslui skatinti.
Skirtingos savivaldybės neturi ir jokių realių svertų didesnėms investicijoms pritraukti. Jos tą galėtų padaryti siūlydamos patrauklesnes sąlygas nei gerokai daugiau verslininkų dėmesio sulaukiančios didmiesčių savivaldybės, tačiau įstatyminė bazė jokių išlygų regionams nenumato ir realiai savivaldybės nieko išskirtinio pasiūlyti negali.
Tad kaip gali Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje investuoti norintį verslininką pritraukti atvažiuoti į Alytaus regioną, jei jis tą patį gauna ir ten, ir čia?
Versle – geros tendencijos
Tačiau visos savivaldybės teikia paramą verslui?
Be abejo – kiek tai leidžia įstatymai ir savivaldybių finansinės galimybės.
Alytaus rajono savivaldybė smulkųjį ir vidutinį verslą remia jau daugiau kaip 15 metų, per kuriuos verslininkams paskirstyta daugiau nei 1,5 mln. litų.
Įsteigtas Alytaus rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo fondas, skirtas finansiškai remti smulkaus ir vidutinio verslo įmones, registruotas ir vykdančias veiklą Alytaus rajono teritorijoje. Šiais metais numatyta paskirstyti 130 tūkst. litų paramos smulkiam ir vidutiniam verslui.
Per metus į savivaldybę vidutiniškai kreipiasi 15-20 verslininkų. Daugiausia lėšų skiriama naujų darbo vietų įkūrimui: vien tik per paskutiniuosius 3 metus buvo suteikta dalinė kompensacija beveik 100 naujų darbo vietų. Taip pat pastaraisiais metais nemažai prašymų buvo sulaukta naujų įmonių steigimo išlaidoms kompensuoti bei naujoms interneto svetainėms sukurti.
Bet, mano įsitikinimu, labai svarbu yra ne tik finansinė parama, bet ir nuolatinis bendravimas, moralinis palaikymas, rūpestis kasdienėmis vietos verslo problemomis.
Aš pats dažnai lankausi rajone veikiančiose verslo įmonėse, domiuosi jų situacija, su verslininkais aptariame problemas ir kartu ieškome jų sprendimų, kurių priėmimas neretai priklauso ne nuo vietos, o nuo centrinės valdžios. Susitikimuose su jos atstovais nuolat keliu tuos klausimus, kurie svarbūs savivaldybėse veikiančioms įmonėms.
Visai neseniai dalyvavau Seimo socialinių reikalų komiteto posėdyje ir siūliau peržiūrėti atvykimo į darbą išlaidų kompensavimo tvarką. Šiuo metu leidžiama kompensuoti, jei darbuotojui vykti į darbą reikia daugiau kaip 30 kilometrų. Tačiau būtinybę gauti kompensaciją jaučia ir mažesnį atstumą vykstantys žmonės, ypač gaunantys nedidelius atlyginimus. Mes labai aktyviai keliame šį klausimą, kad būtų priimtas verslui ir žmonėms palankus sprendimas.
Esu įsitikinęs, kad nuolatinis bendravimas su verslo atstovais duoda teigiamų poslinkių. Vienas jų – gerokai išaugęs įdarbintų žmonių ir sumažėjęs naujai registruotų bedarbių skaičius. Rugsėjo mėnesį, Alytaus rajone įdarbinta 142 žmonės, o naujų darbo vietų registruota 44. Tai – labai gera dinamika ir norėtųsi, kad ji vystytųsi kuo sparčiau.
Verslas ir savivalda – tai lyg du skirtingomis kryptimis žiūrintys partneriai. Verslo tikslas yra pelnas, savivaldybės – visuomenės interesų tenkinimas. Ar įmanoma šiuos tikslus suderinti? Ar savivaldybė nėra institucija, kuri verslininkams įdomi tik kaip naudos ir paramos teikėja?
Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą negali būti, bet aš pastebiu gerą tendenciją: atsiranda vis daugiau atsakingų verslininkų, kuriems rūpi ir socialinė aplinka, ir viešosios erdvės, ir darbuotojų gerovė. Ko gero, tai viena priežasčių, kodėl keičiasi ir visuomenės požiūris į verslininkus: vis daugiau žmonių suvokia, kad verslininkai – tai ne kažkokie piktadariai, o mūsų gyvenimo varomoji jėga, daranti didžiulę įtaką visuomenės gerovei.
Džiaugiuosi matydamas, kaip iš emigracijos sugrįžęs jaunimas, svetur užsidirbęs pinigų, gimtinėje pradeda kurti smulkų verslą, susikuria sau darbo vietas ir labai norėtųsi tokiems žmonėms padėti, juos paskatinti, jei tik savivaldybių galimybės tai leistų.
Žinoma, tebėra matoma ir kita medalio pusė: verslumo įgūdžių stoka, baimė imtis iniciatyvos, atsakomybės kurti savo verslą. Yra ir verslininkų, ieškančių tik trumpalaikės naudos, bet toks požiūris ir elgesys nėra perspektyvus, juk tik motyvuotas, uždirbantis darbuotojas bus suinteresuotas kurti pridėtinę vertę, kuri duotų naudą ir darbuotojui, ir įmonės savininkui.
Naujos grėsmės ir perspektyvos
Ateinančiais metais verslo ir savivaldybių santykių laukia nemaži išbandymai: tai ir pirmąkart vyksiantys tiesioginiai merų rinkimai, su ir naujo ES finansinio laikotarpio paramos lėšos. Kokias grėsmes ir perspektyvas įžvelgiate šioje netolimoje ateityje?
Kai kurios grėsmės atskirose savivaldybėse jau dabar stebimos: pernelyg tamprus vietinio verslo ir tarybos narių, savivaldybės vadovų ryšys. Išlieka grėsmė, kad verslas gali daryti ne visai teisėtą ar ne visai skaidrią įtaką.
Renkant merą tiesiogiai atsiranda dar didesnė tokių grėsmių tikimybė, nes tik nuo visuomenės pilietinio sąmoningumo priklausys, kokie žmonės taps savivaldybių vadovais po tiesioginių rinkimų. Todėl rinkdami žmonės turi labai atsakingai pasverti būsimo lyderio ne tik žodžius, bet pirmiausia jo veiksmus ir atsakomybę už pažadus.
Juolab, kad tuos pažadus reikės įgyvendinti naujomis sąlygomis: meras bus renkamas tiesiogiai, bet produktyviam darbui bus būtina susiformavusi dauguma. Priešingu atveju, laukia problemos ir labai didelės. Meras turės iniciatyvos teisę, bet aš sunkiai įsivaizduoju daugumos palaikymo neturinčio mero buvimą ir jo darbą, jei mero ir daugumos požiūriai bus skirtingi.
Kita vertus, tikiuosi, kad nesikartos kai kuriose savivaldybėse jau įprasta tapusi situacija, kai per kadenciją merai keitėsi keturis kartus. Iš vakaro susėda prie alaus bokalo ir nusprendžia, kad kitą dieną keičiame merą. Kaip meras gali dirbti, planuoti savo darbotvarkę, jei jis tampa kelių „politikierių“ įkaitu?
Tiesioginiai merų rinkimai teikia ir naujų vilčių, ir kelia tam tikrą nepasitikėjimą, bet, mano įsitikinimu, jie yra nors ir ne itin didelis, bet vis tiek žingsnis į priekį: mes jau daug metų siekėme tiesioginių rinkimų, ir kai pagaliau tas žingsnis žengtas, vertinu jį pozityviai.
Naujai išrinktų merų ir tarybų laukia labai atsakinga užduotis – pritraukti ir panaudoti naujo ES finansinio laikotarpio paramos lėšas. Jas svarbu panaudoti atsakingai ir kūrybiškai, žinoma, kiek tai leis ES reikalavimai.
Ligšioliniai reikalavimai leido paramos pinigus naudoti naujų erdvių kūrimui, infrastruktūros gerinimui. Šiandien tas sukurtas erdves reikia prižiūrėti ir tai tapo papildoma finansine našta savivaldybėms, kurios ją priverstos nešti jau be ES paramos ir investavusios, bet neužsidirbdamos papildomų lėšų, nes kai kuriuose projektuose penkerius metus to daryti neleidžia ES reikalavimai.
Būtent privalomos investicijos į ES lėšomis finansuotus projektus tapo viena priežasčių, turėjusių įtakos didžiulėms savivaldybių skoloms?
Kalbose apie savivaldybių skolas yra nemažai spekuliacijų ir interpretacijų. Valstybės skola šiandien siekia 45,6 milijardų litų, o savivaldybių 2-2,3 milijardus. Tai ar tikrai teisinga yra kalti savivaldybes ant kryžiaus? Mano įsitikinimu – ne. Gal vienas kitas neūkiškumo atvejis ir yra, bet pagal vieną suklydusią savivaldybę spręsti apie visas, kaltinant neūkiškumu, išlaidavimu, nėra teisinga.
Tos skolos išaugo pirmiausia todėl, kad buvo sumažinti savivaldybių biudžetai ir jeigu ministerijų , joms pavaldžių įstaigų biudžetai grįžo į prieškrizinį lygį, tai savivaldybių taip ir liko sumažinti. Gyventojų pajamų mokestis augo, bet visas tas prieaugis nuėjo centrinėms institucijoms, o savivaldybių nepasiekė.
Tik skaičiai atrodo gražiau, nes socialinių pašalpų skirstymas kaip savarankiška funkcija, perduota savivaldybėms. Dėl to fasadas atrodo gražiau, o iš tiesų niekas nepasikeitė.
Žinoma, įtakos skolų susidarymui turėjo ir būtinybė kofinansuoti europinius projektus: reikėjo investuoti savo pinigus, o paskui laukti jų iš Briuselio.
Svarstomas kitų metų biudžetas optimizmo savivaldybėms taip pat neįkvepia: finansavimas bus padidintas vos keliolikai savivaldybių, o skaičius pagražins nebent naujų savarankiškų funkcijų perdavimas. Neabejoju, kad savivaldybės jas įvykdys atsakingai ir rezultatyviai. Tik geri rezultatai reikalauja ir gero įvertinimo, o ne nepagrįstų priekaištų, kokių viešojoje erdvėje susilaukia savivaldybės, sugebančios išgyventi iš apkarpytų biudžetų.