Antradienio vakarą į Alytaus rajono viešąją biblioteką plūdo minios žmonių, norinčių pasiklausyti Jaunimo teatro aktorių Rolando Kazlo ir Andriaus Bialobžeskio skaitomų Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ fragmentų. Baigiamasis projektinis bibliotekos renginys „Keturi gamtos ir gyvenimo ratai Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ sulaukė itin didelio alytiškių susidomėjimo, tad jau gerokai prieš renginio pradžią visos sėdimos vietos buvo užimtos.
Ir nors keletas žmonių sakė atėję pasižiūrėti „gyvo Kazlo“, dauguma susirinkusių norėjo išgirsti kaip žinomi aktoriai interpretuos garsiąją Donelaičio poemą, kur sudėlios pagrindinius savo programos akcentus.
Juk „Metai“ – neeilinė poema. Tai sudėtingas, daugiasluoksnis kūrinys, kurį kiekvienas perskaito, suvokia ir interpretuoja savaip. Ne veltui literatūros tyrinėtojai iki šiol nesutaria dėl jo žanro ir jame išsakytų minčių. Vieniems tai – utopinė idilė, vaizduojanti būrų gyvenimą gamtoje, kitiems – didaktinė poema, mokanti žmones gyventi teisingai ir aukštinanti darbą, kaip vienintelį gerovės šaltinį. Tad nieko keisto, kad ir renginio svečiai, Jaunimo teatro aktoriai, ją interpretavo visiškai skirtingai, pagal savo charakterį ir asmenybės bruožus.
Greitakalbis ir emocionalus A. Bialobžeskis pasirinko pasakotojo poziciją, kuris gūdžiais žiemos vakarais, židinyje spragsint malkoms, susėdusiems klausytojams porina seniai nutikusią istoriją, persmelktą būrų džiaugsmais ir rūpesčiais, kasdieniu vargu ir nesibaigiančiais darbais.
R.Kazlas – visiška kolegos priešybė. Iš pažiūros mąslus ir susikaupęs, santūrus ir mažakalbis, pradėjęs skaityti Donelaitį jis nelauktai atgyja, virsdamas visai kitu žmogumi – būru, kuris reikalui esant gali išrėkti savo tiesas arba svajingai tęsti žodžius, palaipsniui išnirdamas iš vidinio sąstingio. Pauzės, nutylėjimai, pašaipus ar mąslus žvilgsnis – viskas tarnauja vieninteliam tikslui: kuo aiškiau ir prasmingiau perteikti Donelaičio žodžius, kad klausytojai patikėtų išsakytomis mintimis, jas tinkamai suvoktų ir įsisąmonintų.
Tai Aktorius iš didžiosios raidės, gebantis vienus prajuokinti, nubėgdamas už kampo išsivemti (epizodas su Pričkumi, stebinčiu ponų „egzotiškas“ vaišes), o kitus nuliūdinti, matant suvargusį būrą, besistengiantį sušildyti sužvarbusias rankas „pas kukorių“, kurį aktoriui atstojo garso operatoriaus pultas. R. Kazlo meistriškumo viršūnė – gebėjimas sukurti mažytes mizanscenas minimalistinėje erdvėje, naudojant minimalų pagalbinių priemonių kiekį. Būtent tokie teatriniai vaizdeliai, lydimi senovinės muzikos garsų, itin pagyvino bendrą renginio atmosferą, o R. Kazlo deklamuojama poema mintinai ne vieną vertė stebėtis autoriaus atsakingumu ir profesionalumu.
Po renginio paklausus, ar sunku buvo išmokti visą šį tekstą mintinai, R. Kazlas atsakė, kad kai pradedi deklamuoti metų pradžioje, tai vėliau jau nebejauti, kad skaitai ne iš lapo. Aktorius apgailestavo per užmarštį praleidęs pora eilučių ir vylėsi, jog to niekas nepastebėjo. Itin nenoriai R. Kazlas prisimena savo „juokdario“ metus, aiškiai leisdamas suprasti, jog tai – praeitas etapas, į kurį jis nenorėtų grįžti, bet dėl kurio niekada neapgailestavęs, „nes kiekvienas aktorius turi išbandyti save įvairiuose žanruose, kad pasirinktų jam patį tinkamiausią“.
Vėliau atsipalaidavę aktoriai noriai fotografavosi su organizatoriais ir žiūrovais, dėkojo bibliotekininkams už puikų renginio organizavimą ir itin džiaugėsi supratinga publika, kuri kantriai ir atidžiai išklausė genealiąją poemą. „Malonu, kad tiek daug alytiškių myli Donelaitį“, – išvykdami sakė aktoriai, išreiškę norą vėl kada nors apsilankyti Dzūkijoje.