Jeigu Alytaus kino teatras „Taika“ šiandien veiktų, jis neabejotinai būtų vadinamas legendiniu. Jau vien dėl to, kad buvo pirmasis miesto kino teatras, išgyvenęs rūsčius karo metus ir veikęs visą sovietmetį. Šiandien jo vietoje – tik tvora užtverti griuvėsiai, bet jau yra ženklų, kad situacija gali keistis.
Bet šiandien jį beprisimena tik patriotiškai nusiteikę istorikai, įtraukiantys aukšta tvora uždengtus teatro griuvėsius į savo maršrutus.
Vieno tokių pažintinių maršrutų metu istorikas Vidmantas Dunderis prisiminė, kad paskutinis kino seansas „Taikoje“ buvo parodytas 2002 metais.
Po to teatro durys buvo užrakintos, o ilgainiui griūvantis pastatas užtvertas aklina tvora, kad kažkada miestą puošęs dabar jo vaizdo negadintų.
Kino salėje – ir bokso ringas
Tikslių duomenų apie tai, kada pirmasis „Taikos“ kino teatras buvo pastatytas, nėra. Tačiau archyviniai duomenys rodo, kad jo statytojas žydas Kopelis Šulmanas 1920 metais įregistravo kinematografo įstaigą, o 1929 m. čia jau veikė kino teatras. Tuo metu Lietuvoje veikė 58 kino teatrai.
Jis buvo įkurdintas Vilniaus gatvėje, kur prieškariu koncentravosi pasiturinčių žydų prekyba.
Pirmojo Alytuje kino teatro steigėjas K. Šulmanas buvo rimtas ano meto Alytaus verslininkas ir net politikas, sugebėjęs nepilnus du mėnesius pabūti miesto burmistru, o vėliau buvęs burmistro patarėju. Jis jau tuo metu turėjo telefoną, kurio numeris 54 puikavosi ant kino afišų, ir buvo išsinuomojęs Nemuno gatvėje pastatytą elektrinę, kurioje apsukriai tvarkėsi.
Reikia manyti, kad kino teatro veikla verslininkui buvo pelninga, antraip – kam būtų ja užsiėmęs? Pirmasis Alytaus kino teatras ilgai buvo vadinamas „Šulmano kinu“, vėliau tapo „Palas“.
Istoriko V. Dunderio manymu, tai neabejotinai buvo vienas svarbiausių to meto miesto kultūros objektų. Jis atsirado tuo metu, kai kino teatrų dar ir visoje Lietuvoje buvo nedaug ir ėjimas į kiną bei jo žiūrėjimas buvo išskirtinė pramoga.
O „Palas“ kino teatro salė buvo naudojama ne tik kino demonstravimui – joje vyko ir kiti svarbūs to meto renginiai: susirinkimai, koncertai. Pasak V. Dunderio, patraukus kėdes į šonus, trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje čia buvo surengta ir bokso dvikova, kurioje kovėsi bene garsiausias ano meto Lietuvos boksininkas, olimpietis Juozas Vinča.
„Kainos, kaip Alytuje, tai truputį per brangios“
Iki 1930 metų pabaigos „Palas“ buvo vienintelis kino teatras Alytuje. O konkurentas „Kapitol“ išdygo visai savo pirmtako pašonėje, toje pačioje Vilniaus gatvėje.
Pastarojo kino teatro atsiradimas sutapo su naujo periodo kino istorijoje pradžia – garsinio kino atsiradimu.
Tai privertė keistis ir „Palas“ kino teatrą. Baigiantis begarsio kino erai (1929 metais), jis, kaip ir daugelis tuo metu Lietuvoje veikusių teatrų, laikinai buvo uždarytas remontui, kad galėtų atsinaujinti ir sumontuoti garso aparatūrą.
Po remonto pabrango ir bilietai į kino teatrą. „Taip pat gražiai atremontuotas kino „Palas“. Pastatytas naujas aparatas ir dabar kartais demonstruojamos ton filmos, tik kainos kaip Alytuje, tai truputį per brangios“, – 1930 metų lapkritį paskelbtame straipsnyje „Statyba ir miesto sutvarkymas“ rašė „Suvalkietis“.
Pasak B. Malaškevičiūtės, bilietai į „Palas“ kino teatrą tuo metu kainavo 2,50 lito ir kinas tapo toli gražu ne visiems prieinama pramoga.
Norėdamas privilioti žiūrovų, kino teatro savininkas sekmadieniais taikydavo nuolaidas gimnazistams, rūpinosi originalia kino seansų reklama.
Istorikų surinktais duomenimis, 1933 metais „Palas“ kino teatre buvo įrengtos 178 žiūrovų vietos, kasdien vykdavo du kino seansai, o rodomų filmų repertuaras nesiskyrė nuo rodomo Kaune.
Kino teatro savininkas K. Šulmanas, toliau demonstravo savo apsukrumą. Pasak istorikės B. Malaškevičiūtės, lietuviškos kronikos monopolistai vis pykdavo ir ne kartą rašė skundus, kad Alytaus „Palas“ savininkas visai nemoka pinigų už kronikų rodymą, sakydamas, jog jų nerodo, o jei ir rodo, kas tiksliai suskaičiuos, kiek rodė ir kiek reikia mokėti?
Keitėsi laikai ir pavadinimai
1938 metais „Palas“ buvo pervardintas – jis tapo „Dainava“. Filmai ir toliau buvo rodomi. Kino teatro veikla nenutrūko ir sovietams okupavus Lietuvą. Bilietas į kino seansą tuo metu kainavo 1-2, 5 rublio.
Kino teatras veikė ir Antrojo pasaulinio karo metais. Per savaitę jame buvo parodoma po 15 filmų, o pertvarkytoje salėje tuo metu galėjo tilpti 220 žiūrovų.
Prasidėjus aktyviems karo veiksmams, nukentėjo ir kino teatras „Dainava“: išplėšta aparatūra, nuniokota salė ir pastatas. Vėliau salė buvo sutvarkyta, parvežta aparatūra ir 1944 m. spalio 27 dieną vėl pradėti rodyti filmai. Pirmasis, pademonstruotas alytiškiams, buvo filmas „Vokiečių sutriuškinimas ties Maskva“.
1952 m. senais kino teatras buvo rekonstruotas, pertvarkytas jo fasadas. O dar po kelerių metų buvo atimtas jo pavadinimas – „Dainavos“ vardas atiduotas 1960 metais Alytuje pastatytam naujam kino teatrui, iki šiol išlikusiai ir sėkmingai veikiančiai „Dainavai“.
Pirmasis Alytaus kino teatras tuomet pavadintas „Taikos“ vardu, su kuriuo gyvavo dar kelis dešimtmečius, kol buvo nuspręsta jį uždaryti.
Kaip prisimena ne vieną kino filmą šiame teatre žiūrėjęs istorikas V. Dunderis, mieste atsiradus naujiems kino teatrams (be dabartinės „Dainavos“ dar buvo pastatyta „Jaunystė“) „Taikoje“ buvo demonstruojami vis prastesnės techninės kokybės kino filmai, kuriuos neretai žiūrėdavo vos keli žiūrovai.
Tačiau jame galėjai išvysti ir išskirtinių filmų, kuriuos sovietmečiu nelabai kur kitur galėjai pamatyti. Ilgainiui „Taikos“ kino teatras buvo tapęs lyg ir vaikams skirtų filmo demonstravimo vieta, tačiau žiūrovų į jį užsukdavo vis mažiau.
Po ilgų ginčų – viltis pakilti iš griuvėsių?
Lietuvoje įsisukus privatizavimo karuselei miesto centre stovintis senas buvusio „Taikos“ kino teatro pastatas buvo privatizuotas, bet naujieji savininkai, bendrovė „Trys lelijos“, gyvybės įkvėpti jam neskubėjo – pastatas vis labiau nyko, o jo griuvėsiai, švelniai tariant, nepuošė miesto vaizdo.
Miesto valdžia vis grasindavo bausti savininkus už pastato nepriežiūrą, o šie atšaudavo, kad dėl visko kalti patys valdininkai, nustatę per griežtus bendrojo plano reikalavimus statyboms šioje vietoje.
Daugiau nei prieš dešimtmetį pastato ir žemės sklypų savininkai kreipėsi į Alytaus miesto savivaldybę, nurodydami, kad buvusio kino teatro „Taika“ vietoje jie norėtų statyti sublokuotą aštuonių aukštų pastatą, kuriame įkurdintų viešbutį, parduotuvę, pramogų centrą, ant pastato stogo įrengti senamiesčio apžvalgos aikštelę ir prašydami pakeisti bendrojo plano sprendinius, kad būtų galima tą daryti.
Tačiau palankaus sprendimo tąsyk nesulaukė. Po ilgų ginčų, ledai pajudėjo tik praėjusiais metais, kai miesto savivaldybės tarybos sprendimu buvo pakoreguotas miesto bendrasis palnas, tikintis, kad padarytos korekcijos paspartins ne vieno merdinčios pastato, tarp jų ir buvusio „Taikos“ kino teatro atgimimą.
Pasak Alytaus miesto savivaldybės vyriausiojo architekto Mindaugo Matažinsko, priimtomis bendrojo plano korektūromis nuspręsta padidinti užstatymo tankumą ir intensyvumą užstatymo. „Dabar čia yra nustatyta multifunkcinė centro zona ir gali būti įvairios paskirties pastatai“, – sakė M. Matažinskas.
„Trijų lelijų“ vadovai patikino, kad priėmus bendrojo plano korektūras, jie ruošiame užsakymą projektavimui, tačiau apie tai, ar ketina įgyvendinti savo pirminį sumanymą ir kas bus projektuojama šioje vietoje, neatvirauja.
Bet beveik nekyla abejonių, kad naujo kino teatro jie čia nestatys. Tik būtų šaunu, kad kokiu nors būdu senojo „Taikos“ kino teatro legenda čia išliktų. Nes juk legendas kuria žmonės. Tie patys, kurie griauna ir stato: pastatus, istoriją, gyvenimus.
Projektą „Šimtas Alytaus gyvenimo metų: žmonės ir įvykiai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.