Į šį pasaulį mes visuomet ateiname to nežinodami. Kartais iš jo išeiname lygiai taip pat. Net nespėję padėkoti moteriai, kurios dėka turėjome gyvenimą. Arba ji išeina netikėtai, mums nespėjus net atsisveikinti ir pasakyti, kad mylėjome ją stipriai, tik nemokėjome to parodyti.
Pirmasis žodis, kurį ištariame, yra mama. Bent taip mums pasakoma, nes dar nesutikau žmogaus, kuris atsimintų savo pirmą pasakytą žodį. Buvome per maži, gal dar net ir ne pernelyg sąmoningi, kad tai išliktų atmintyje.
Net ir kiek paaugus, tapus vyresniais, netgi auginant savo vaikus, atmintyje neišlieka daugelis dalykų. Juk jeigu ne gelstelėjusios nuotraukos, argi prisimintume savo pirmąją Komuniją ar rugsėjo pirmąją? Nuotrauka greta mamos tai primena.
Jeigu ne sename albume tarp nuotraukų išlikęs vaikiškas piešinys su užrašu „Sveikinu tave Mamyte su Kovo 8-ąja!“, vargu ar atmintume, kaip tą užrašą stropiai vedžiojome spalvotu pieštuku. Kad tik šis nenulūžtų, kad tik parašytume be klaidų.
Prisipažinkim: juk suirzdavom, kai paaugus mama klausdavo, ar jau paruošėm pamokas, liepdavo grįžti namo nustatytu laiku ar kitaip bandydavo kontroliuoti mūsų gyvenimą. Juk nepatikdavo, kai pasakodavo apie kaimynų ir bendradarbių vaikus. Nesvarbu, ar vienus lyg ir pavyzdžiu rodydama, ar kitus netiesiogiai peikdama. Arba pasakodama visokias istorijas iš savo gyvenimo.
Aš tik dabar imu suprasti, kad ji visuomet norėjo, kad mes būtume geresni už juos. Kad pasiektume daugiau. Kad gyventume geriau. Kad būtume sveiki. Kad būtume saugūs.
Vaikai visuomet praauga tėvus ir laiką. Bet tai jie padaro ne dėl to, kad jie gimsta vunderkindais. Išskyrus retus ir pavienius atvejus. Jie tampa genijais ir padoriais piliečiais, nes augo apsupti motiniškos šilumos ir rūpesčio. Tik gal ne kiekvienas gebėjome ir norėjome tai pajusti.
Šilto žvilgsnio niekuomet nebus be širdies šilumos. Šypsena visuomet reikš nuoširdumą. Čia nereikia imti domėn to, kai minėti dalykai treniruojami specialiai kitiems tikslams – siekiant apsimesti.
Mamai prieš savo vaikus apsimetinėti nereikia. Nes jie yra ir visuomet liks jos dalis. Ne tik kūno ir kraujo. Dalis jos nemigo naktų, rūpesčių ir pergyvenimų, kartais visai bereikalingų (bent mums taip atrodo).
Dešimtmečiai keičia mūsų mamų veido bruožus. Jie keičia ir mūsų pačių kūno stotą, plaukų spalvą. Kai kurie žmonės pastaraisiais metais negi bando pakeisti didesnės visuomenės dalies supratimą apie šeimą.
Ar šeima yra mama su vaikais? O du gėjai – ar jau šeima? O tėvas, mirus žmonai, vienas auginantis tris vaikus? – pažiūrėkite kokios abejonės dėl šeimos statuso kankina kai kuriuos politikus. Lyg ne šeimoje, o miške būtų augę. Ir tarp trijų pušų pasiklydę.
Gal šiemet ir pavasaris toks šaltas, kad daugelio širdyse nebeliko šilumos? Nebeliko artumo, to žodžiais nenusakomo jausmo, kuomet žinai, kad esi įsipareigojęs neišduoti ir padėti.
Mes pernelyg daug dalykų pradėjome matuoti kitu matu ir tai taps mūsų nelaimių priežastimi po daugelio metų.
Kaip pajėgsime jas išgyventi, priklausys net ne nuo mūsų. Tai priklausys, nuo mamų, kurios, tikiu, ir tada vaikams dalins savo artumą ir rūpestį, širdies šilumą ir gebėjimą išmokti blaiviai vertinti dalykus, iš kurių susideda pasaulis.
Ačiū Tau, Mama!