Lapkričio 13 d. Varėnos kultūros centro parodų salėje vyko Lietuvos muitinės pareigūno, vienintelio likusio gyvo Medininkų tragedijos liudininko, evangelikų reformatų kunigo Tomo Šerno knygos „Muitinės kronikos“ pristatymas. Susitikime su varėniškiais dalyvavo ir autoriaus dukra, knygos iliustratorė Gertrūda Šernaitė.
Tai asmenine autoriaus patirtimi ir autentiškais prisiminimais paremta knyga, į kurią sudėti ne vien liūdni atsiminimai, čia linksmesne gaida perteikiama ir Lietuvos muitinės istorija nuo 1990 m. iki šių laikų. Knygos autorių ir jo dukrą kalbino Varėnos viešosios bibliotekos bibliotekininkė Miglita Kašėtienė.
Tomas Šernas, paklaustas, kaip jam kilo mintis parašyti knygą, atsakė, jog norėjosi apie muitinę parašyti ne sausai ir ne tik apie tą tragišką naktį, norėjosi pateikti tai, kas gali būti įdomu tiek vaikui, tiek ir suaugusiam: „Muitinė, kaip ir daug kas mūsų gyvenime, turi daug įvairių atspalvių – ir linksmų, ir liūdnų, ir darbinių, ir nuobodžių. Kitaip tariant, apie nuobodų reikalą pabandžiau parašyti įdomiau“.
Gertrūda Šernaitė atviravo, kad leisti knygą kartu su tėčiu buvo nesudėtinga: „Buvom gerai susidirbę, jokių nesklandumų nekilo, aš visada turėjau ir turiu visišką laisvę kurti ir daryti taip, kaip man atrodo tinkamiau. Būtent toks knygos stilius susidėliojo įsiklausius į tekstą“.
Atkreipdamas dėmesį į tai, kad nemaža dalis moksleivių ir jaunų žmonių nežino apie Medininkų tragediją, T. Šernas pažymi, jog tokia situacija galima dėl to, jog šie įvykiai yra Sausio 13-osios fone: „Tais pačiais metais vyko Sausio 13-osios įvykiai, todėl valstybė daro šios dienos minėjimus ir pan. Kodėl žmonės neprisimena Medininkų tragedijos? Manau todėl, kad žuvo mažiau negu pusę žmonių nei Sausio 13-osios naktį“.
Paklaustas, kas jį patį paskatino dirbti muitinėje, autorius atsakė, kad pagrindinė jo mintis buvo – kas kitas, jeigu ne aš: „Būna tokių akimirkų, kad, atrodo, reikia būtinai eiti ir padaryti dėl valstybės, dėl šeimos ar kt.“. Pasak T. Šerno tais metais į muitinę ėjo dirbti įdomūs ir įvairūs žmonės, bet visi buvo patriotai.
Nuo Medininkų tragedijos praėjo daugiau nei 33 metai, tačiau, anot T. Šerno, laikas neišgydė žaizdų, tik apramino: „Anksčiau nuvažiuoti į Medininkus man buvo labai sunku psichologiškai, nes atrodydavo, kad viskas ką tik įvyko, o dabar jausmai kitokie, prisimenu kaip tam tikrą istoriją. Vis dėlto, kai ten nuvažiuoju, stengiuosi nesileisti į emocijas“.
Paklaustas, ar atleido savo skriaudėjams, T. Šernas nedvejodamas atsakė, kad atleisti reikia: „Jeigu tu neatleidi, tai tuomet esi psichologiškai pririštas, o kai atleidi, esi laisvas. Jei laikai savyje nuoskaudą, tai ta nuoskauda tau kenkia ir sveikatą gadina. Atleisti reikia dėl savęs paties, tačiau reikia nepamiršti, kad tie blogi žmonės dažniausiai nesikeičia. Tik stiprūs žmonės gali pripažinti klaidą ir atgailauti“.
G. Šernaitė pažymėjo, kad jai, skaitant knygą, labiausiai įsiminė ne tiek prisiminimai, kiek susimąstyti priverčiantis valstybingumo ir muitinės ryšys: „Man patiko, kad galima iki visiškų pradų išsiaiškinti, kodėl tą laisvę verta ginti, nes tas pasipriešinimas ir muitinė yra apie tam tikrą ribą, kuri mus apibrėžia“.
Paklausta, ar visada buvo lengva būti didvyrio dukra, Gertrūda atviravo, kad vaikystėje dar buvo sunku suvokti, kokią reikšmę turėjo visi tie įvykiai, per įvairius susitikimus jai labiau rūpėjo skanūs sausainiai, žmonių dėmesys. Tik vėliau pradėjo suprasti, kad ne visų vaikų, ne visų šeimų patirtys tokios pačios kaip jos. Bręstant augo ir pasididžiavimo tėčiu jausmas.
Knygos pristatyme dalyvavęs Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta pažymėjo, kad varėniškiai turi unikalią galimybę bendrauti su išskirtiniu žmogumi: „Manau, kad jo didžiausias nuopelnas ne dėl to, kad išgyveno, o tai, ką jis veikė ir veikia po to. Tomas pasirinko dvasios ganytojo kelią, ne tik kaip kunigas, bet ir plačiąja prasme – jis kalba apie dvasines vertybes, apie valstybingumą. Labiausiai žavi, kad kaip Balys Sruoga po Štuthofo koncentracijos stovyklos sugebėjo parašyti „Dievų mišką“ su humoru ir lengvai, taip ir Tomas apie skaudžius, tragiškus dalykus pasakoja įdomiai ir visiems suprantamai“.
Vicemeras Alvydas Verbickas pasidžiaugė gausiu būriu susirinkusių klausytojų, nes šiuo susitikimu norėjosi dėmesį skirti ne tik knygos pristatymui: „Pagrindinis tikslas buvo, kad Varėnos krašto bendruomenė pabendrautų su gyva legenda, kuri turėjo labai didelę įtaką mūsų valstybės istorijai“.
Knygos pristatyme dalyvavo moksleiviai iš Valkininkų, Merkinės ir Varėnos, atkurtos Lietuvos pirmieji pasieniečiai, Pasieniečių klubo Varėnos būrio atstovai, buvęs muitininkas, garsus mūsų krašto menininkas Vytautas Baublys (jo drožta rūpintojėlio skulptūra stovi Medininkų memoriale) bei kiti svečiai.
