Daugybę amžių Lietuvoje skaičiuojančios Vėlinių tradicijos pamažu nyksta, negrįžtamai grimzta istorijon. O štai gražiausiais Dainavos šilais apsisiautusiame svetingame dzūkiškame Margionių kaime jos gyvos, puoselėjamos ypatingai sakraliai ir pagarbiai – aštuonias dienas, visą Vėlinių oktavą, kūrenant Vėlinių laužą ir nuoširdžiai prie jo meldžiantis. Čia kaimelio pradžioje mažytėse kapinaitėse kūrenantis laužui besimeldžiantys margioniškiai gražia dzūkiška tarme pasakoja: „Šventų ugnį kapinėsa kūrino, meldės ir šitep pagerbė mirusius savo arcimus ir kaimynus mūs tėvuliai, tep meldziamės ir mes. Labai norim, kad ir mūs vaikai, ir anūkaiciai saugot šitų tradicijų ir visų Vėlinių oktavų kapinėsa kūryt šventų ugnelį“.
Taigi, unikali tradicija Margionyse tęsiama, čia kaimo žmonės karštomis maldomis ir tebekūrenamu Vėlinių laužu kasmet simboliškai pagarbiai nusilenkia iškeliavusiems Amžinybėn, nors niekur kitur Lietuvoje to jau nebeišvysime. Ir nors pirmosios lapkričio dienos jau apniukę ir žvarbokos, bet Margionių kapinaitėse šilta nuo gyvųjų pagarbos mirusiesiems.
Vėlinių laužas nedidukėse kapinaitėse pirmą kartą įsižiebė kaip ir kasmet Visų Šventųjų dieną. Pagerbti savo artimųjų susirinko ne tik vyriausieji margioniškiai, bet ir į gimtąjį kaimą suvažiavę jų vaikai, vaikaičiai, giminės – čia meldėsi visa gausi ir graži Margionių kaimo bendruomenė. Laužo šiluma, rožinis kaimo moterų rankose, tyli malda, magiškas žvakių ugnelių plevenimas ir dzūkiška tarmė susirinkusiųjų lūpose – čia kaskart visa tai taip jautru ir tikra! Vėlinių laužas Margionių kapinaitėse šiemet vėl aštuonioms dienoms simboliškai sujungė gyvuosius ir mirusius margioniškius.
Vėlinių dieną, kurią vyresni margioniškiai senu papratimu vadina „zadušnomis“, kaip ir visą Vėlinių oktavą melstis susirinko tik nuolatiniai kaimo gyventojai –„cikriniai“ margioniškiai. Moterys prisimena, kad praeityje „zadušnos“ buvo svarbesnė diena, nes tądien buvo meldžiamasi už artimus mirusius žmones. Nuo jų Margionyse anksčiau ir prasidėdavo Vėlinių oktava. Iš viso aštuonias dienas popiet tuo pačiu metu Margionių kaimo žmonės susirenka ir sustoja toje pačioje vietoje kapinaičių viduryje. Kas ateina pirmas, užkuria laužą. Malkų jam visada būdavo parūpinta iš anksto. Dažniausiai jos būdavo supjaunamos iš kapinėse augančių senų medžių, būdavo sudeginami ir seni, sutręšę kryžiai, kai pritrūkdavo, atsinešdavo iš namų… Jau septintus metus Vėlinių laužą jie kūrena iš tos pačios didelės senos drevėtos pušies, prie kurios daugelį metų šitiek melstasi. Kai senolė pušis nuvirto, kaimo vyrai iš jos priskaldė didžiausią krūvą malkų, kurių, kaip sako margioniškiai, užteks visų jų gyvenimo Vėlinių maldoms. Dabar žmonės meldžiasi prie šalia augančios pušies. Ant jos tarsi altorėlį padarė – pritvirtino kryželį, Kristaus kančią.
Kai visi susirenka ir ratu susėda ant iš seno kaimo kryžiaus padarytų suoliukų aplink besikūrenantį laužą, viena vyriausių kaimo gyventojų Danutė Kvaraciejienė sako: „Tai dabar jau žagnokimės ir poteraukim“. Ji bei kitos vyresnės kaimo moterys pradeda giedoti „Su galinga rožančiaus malda mes ateinam visi, o Marija…“ Paskui jas gieda ir kiti – ,,Marija, Marija“, „Viešpaties angelas“. Tos maldos ir giesmės liudija ne tik šių žmonių nuoširdų tikėjimą, pagarbą savo į Amžinybę išėjusiems artimiesiems, tradicijoms, bet ir tvirtą bendrystę… Tylūs ir susimąstę, į laužo liepsnas žvelgdami, meldžiasi vyresnieji margioniškiai. Kas žino, gal kitąmet jau nebekūrens Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti nematomi…
Vieną kartą per Vėlinių oktavą Margionių kaimo kapinaitėse pasimeldžia ir jas pašventina Kabelių parapijos klebonas. Šiemet Kabelių parapijos klebonas Bronius Krakevičius su margioniškiais meldėsi Vėlinių dieną už mirusius margioniškių tėvus, senelius ir prosenelius, už mirusius jų brolius ir seseris, gimines, artimuosius, bičiulius ir geradarius. Prašant Dievo amžinosios ramybės tiems mirusiesiems, kurių jau niekas nebeprisimena ir kurių kūnai ilsisi šiose kapinėse ir visoje šios parapijos žemėje.
Kažin, ar kas galėtų tiksliai pasakyti, kada Margionyse atsirado ši graži tradicija – ugnimi ir maldomis pagerbti išėjusius? Pasak vyresniųjų margioniškių, aštuonis vakarus, visą Vėlinių oktavą, prie senos, du šimtus metų stovėjusios drevės, kurioje kadaise ir bitelės gyveno, meldėsi ir laužą kūreno jų seneliai ir tėvai, meldėsi ir sovietmečiu. Taip iki šiol Vėlinių laužo šviesoje meldžiasi ir jie bei jų vaikai ir vaikaičiai.
Žodžiais neapsakomas jausmas kasmet Vėlinių dieną pabūt Margionyse. Č̌ia kaskart visa tai taip jautru, taip tikra! Šventa ugnimi mirusiuosius pagerbiantiems margioniškiams norisi nusilenkti… Po maldų pakalbinti vyresnieji margioniškiai pasakojo, kad nuo vaikystės atsimena, jog kasmet artėjant lapkričiui eidavo į kapines.
„Ir šuomet visų savaitį prieš Vėlines vaikščiojom in kapines. Tai kur kų nušluojam, kur žvakutį uždegam, visus kapelius sutvarkom. Mes, margioniškės, visus tuos kapelius žinom, kas kur palaidota, nor ir neatsimenam, kadu palaidoci. Iš mažiukių acimenam, kad ir mūs tėvuliai visus kapelius tvarkydavo. Šitos kapinės mum nuo mažumės kap bažnyčia. Ca meldziamės ir per Motinos, ir Tėvo dzienų. Mumi labai svarbu per Vėlines ataic an kapinių ir melscis. Labai traukia mus ca ataic, šitom dzienom beveik nieko nedyrbam, mum tai šventas laikas, jo labai laukiam“, – pasakojo Danutė Kvaraciejienė, pagrindinė Vėlinių oktavos poteriautoja.
Ji prisiminė: „Anksciau, mano vaikystėn, tai aidavo in kapines temstanc, kap jau visus gyvulius pašardavo. Mumi, vaikam, buvo labai gražu, kap tos žvakelės patamsin degdavo. Anksciau tai ir tų žvakutių neturėjom, pacys jei kokių iš vaško nuslipdzydavom. O dar jau kokį apie šešiasdešimc metų, kap deginam bendrų laužų dzienų. Iš anksto nutariam, kelintų valandų rinksimės. Šuomet renkamės antrų valandų popiet. Visųčės kalbam tas pacias maldas. Prašom sveikatos sau, savo vaikam ir visiems pažįstamiem. Dažnai pakalbam, ar kitus metus irgi visi ataisim, ar katro jau gal ir nebus? Mumi gi jau daug metų… Aš galvoju, kad jūngia mus toj tėvų meilė. Mes tvarkom kapus visadu, o prieš visus šventus jiej sutvarkyci kap kambarai. Šitas aštuonias dzienas antrų dalį sopulingojo rožančiaus kalbam. Kol nor vienas margioniškis žinos, kas kokian kapelin palaidota, tol bus gyva kaimo istorija. Medzinis kryžius supus, bus sudegytas, o žmonių atmintis liks. Cia ramybėn apgalvojam savo gyvenimų, prismenam savo artimus. Ir ne cik savo – visus pažįstamus ir cia atgulusius žmonis. Ar gyvuos šita tradicija? Kol kam bus vest poterus, kalbėc rožančių, tai ir gyvuos“.
Margioniškiai prieš Vėlines renka lėšas Šv. Mišioms, kurios būna užsakomos Kabelių bažnytėlėje už viso Margionių kaimo mirusiuosius. „Mumi atrodo, kad labai cia irgi graži tradicija tas Šv. Mišių užsakymas už viso kaimo mirusius ir nenorėtūm, kad ji išnykt. Visų laikų rinkdavom pinigėlius, kiek savi atsimenam“.
„Anksciau poteravo be rožančiaus, an pirštų. Anksciau ir vaikai ajo kiekvienų dzienų poterauc per Vėlines, jiem cia buvo kap atlaidai“, – prisiminė Danutė. Kita margioniškė Agutė Jeremičienė atsiminė, kad sovietų laikais Margionų kapinės buvo kurį laiką uždarytos. „Nežinom, kol jas buvo uždarį? Gal nenorėjo, kad žmonės melstūs… Nesmagu būt be laužo. Argi dasėdėtūm, būt gal jau mum ir šalta? Va sėdzim ir meldziamės ant šitų suolukų, o jiej tai iš seno kaimo kryžaus padaryci. Va prieš Visus Šventus vyrai sustatė suolukus, o kap jau baigsis Vėlinų oktava, tai vėl nuims juos vyrai, kad nesupūt“.
„Anksciau sakydavom – šventa ugnė. Dabar visi sako, kad Vėlinių laužas, tai ir mes jau tep inpratom“, – sako margioniškiai. „Mumi, vaikam, buvo labai gera dziena ir buvo labai įdomu. Nebuvo anksciau tų žvakutių, tai pjaustėm žvakį in kelias dalis. Būdavo, padeginam an vieno kapo, paskui nešam padegyc an kito. Dar kap buvo gyvi tėvai, tai visi malkų atsineša po glėbukų, ir buvo ugnis. Kapus puošėm irgi senoviškai – baltom uogaitėm, vinycais. Buvo labai gražu. Kol dar tep senoviškai nepuošam? Kiba aš žinau? Dar jau kitos tradicijos“, – nuoširdžiai pasakojo moterys.
Daugiau kaip dvidešimt metų Margionyse gyvenanti etnografė Onutė Drobelienė sako, kad sena baltiška tradicija Margionyse gyva, kol ji puoselėjama senųjų kaimo gyventojų. „Tai ne tik pareiga tęsti tėvų ir senelių palikimą, bet ir būtinybė. Kai kankina ilgesys, o rudenio darganos skverbiasi ne tik į kūną, bet ir širdį, norisi būti drauge prie vienijančios ugnelės. Mieluose pokalbiuose prisiminti iškeliavusius Amžinybėn, maldose prašyti užtarimo sieloms, pakviečiant, sušildant, nušviečiant, prisijaukinant mintį apie mūsų laikinumą šioje žemėje… Vėlinės/Ilgės – diena, kai ilgesys rudens kelių gena į gimtus namus, gaivina vaikystės prisiminimus ir be galo norisi apkabinti mylimus ir artimus… ar bent palinkti ties gimtos žemės kauburėliu bei sušildyti žvarbstančią širdį žvakelės liepsnele, malda, dėkingumu už gyvenimą ir meilę“.
Onutės rūpesčiu kapinaitėse pastatytas prasmingas atminimo ženklas – dailus ąžuolinis kryžius visiems negrįžusiems. Jis dzūkišku papročiu papuoštas dailia Onutės pasiūta linine prijuostėle… Jai, tremtyje gimusiai partizano dukrai, šis įamžinimas labai brangus.
Susirinkę kapinaitėse margioniškiai ne tik meldžiasi. Po maldų jie atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones, aptaria nūdienos rūpesčius. Su nostalgija margioniškiai mena tuos laikus, kai kaime mokykla veikė, joje vienu metu mokėsi apie septyniasdešimt vaikų, o unikaliajame jau devyniasdešimt penkerius metus gyvuojančiame Margionių klojimo teatre vaidino po artistą bene iš kiekvienos pirkios. Kasmet kaime gyventojų mažėja – dabar jų yra tik penkios dešimtys, o žiemą čia gyvena vos vienas kitas. Tačiau Margionių kaimo senoliai sako, jog ir dabar dar jaunesnieji sutinka vaidinti klojimo teatre, nedingęs ir noras dainuoti dzūkiškas senovines dainas.
Vėlinių laužas Margionių kaimo kapinaitėse kasmet tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir jau išėjusius, nutiesia simbolinius laiko tiltus tarp praeities ir dabarties. Margioniškiai tiki, kad ši unikali ir labai prasminga mirusiųjų pagerbimo tradicija kūrenti Vėlinių laužus jų kaime gyvuos amžinai.
