Daugelis Alytaus rajone vykstančių švenčių tiesiog neįsivaizduojamos be Kultūros centro Butrimonių skyriaus šokių kolektyvo „Gojelis“. Iki smulkmenų apgalvoti pasirodymai, suderinta kiekviena detalė, meniškumas ir tarsi šokiu prabylančios istorijos – toks vaizdas skleidžiasi žiūrovams gėrintis minėto kolektyvo šokėjais. „Gojeliui“ vadovaujanti choreografė Živilė Patinskaitė sako, kad kolektyvo nariai vienas kitam – tarsi antroji šeima. Šokėjai – be galo darbštūs, entuziastingi, veržlūs. Su tokiu kolektyvu nėra nieko neįmanomo!
Tad kuo gi gyvena Lietuvos dainų šventei „Kad giria žaliuotų“ besiruošianti šokių studija „Gojelis“, koks tas sėkmingo gyvavimo „receptas“, kada aplanko mūzos – apie visa tai pokalbis su studijos vadove Ž. Patinskaite.
Šiemet šokių studija „Gojelis” atšventė 35 metų gyvavimo sukaktį – jubiliejų. Su kokiomis mintimis jį pasitikote?
Ruošiantis ir pasitinkant jubiliejį, pirmos mintys sukosi galvoje, kad šis jubiliejus turėtų būti šventė ne tik žiūrovui, bet ir patiems šokėjams. Norėjosi pakviesti ir suburti kuo daugiau ne tik esamų, bet ir buvusių šokėjų grupių, kad visi kartu dar kartą pajustume tą bendrystę, repeticijų džiaugsmą bei vienybės jausmą. Per šiuos 35-erius gyvavimo metus šokių kolektyvas „Gojelis“ užaugino ne vieną šokėjų kartą, nuėjo nemažą šokio kelią. Iki dabar yra tęsiamos „Gojelio“ tradicijos. Kolektyvas jaunatviškas, energingas bei veržlus.
Pati kolektyvui vadovaujate nuo 2014 metų. Kaip manote, kas lemia sėkmingą jo gyvavimą? Koks tas „receptas”?
Manau dalį lemia vadovo atsidavimas darbui, tikėjimas tuo, ką darai. Visa tai labai persiduoda ir kolektyvui. Taip pat daug lemia ir pačių šokėjų įdėtas darbas, užsidegimas, meilė šokiui. Džiaugiuosi, kad „Gojelio“ šokėjai yra be galo darbštūs, atsakingi ir stipriai atsidavę šiai veiklai.
Papasakokite, kiek narių šiuo metu lanko „Gojelį“, kokio jie amžiaus, kokius šokius šokate?
Šokių kolektyvą „Gojelis“ lanko daugiau kaip 80 šokėjų. Jų amžius nuo 7 iki 18 metų. Šokių kolektyve „Gojelis“ plėtojame įvairiapusį šokio meną (liaudies, šiuolaikinį, gatvės, pramoginį), dalyvaujame linijinių šokių varžybose su solistėmis ir grupe, tačiau daugiausia dėmesio skiriame lietuvių liaudies šokiams.
Ar daug pastangų reikia, norint suburti ir išlaikyti darnų šokių kolektyvą?
Svarbiausia pagarba vienas kitam ir vadovei. O toliau buvimas kartu, bendravimas, kūryba, šokiai, jaudulys prieš pasirodymus, festivaliai, konkursai, džiaugsmas po jų – visa tai jungia ir vienija kolektyvą.
Turbūt nesuklysiu manydama, kad visi kartu praleidžiate tikrai daug laiko: džiaugiatės vienas kito laime, palaikote, išgyvenate, jei nutinka nesėkmė.
Taip, kolektyvo šokėjai yra tarsi antra šeima vieni kitiems. Daug laiko praleidžiame salėje repetuojant, žinoma, ir išvykų, renginių metu. Galima sakyti esame nuolat vieni su kitais. Džiaugiuosi, kad šokėjai noriai ir aktyviai lanko šokių užsiėmimus. Kartais šokėjai į repeticijas atkeliauja ir kiekvieną savaitės dieną.
Kuo šiuo metu gyvena „Gojelis”? Artėja Dainų šventė, kiek žinau – ketinate dalyvauti. Kokią programą paruošėte?
Šiuo metu gyvename artėjančia Dainų švente. Su dviem „Gojelio“ šokėjų grupėmis (mergaičių ir merginų) dalyvausime 2024 m. šimtmetį mininčioje Lietuvos dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“ šokių dienoje „Amžių tiltais“. Esame parengę šioms amžiaus grupėms skirtą lietuvių liaudies šokių programą.
O ką Jums pačiai asmeniškai reiškia šokiai? Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Dar būdama maža mergaitė labai mėgau šokti, dainuoti, daryti viską, kas susiję su muzika ir judesiu. Nuo pirmos klasės lankiau Butrimonių kultūros namų ir vidurinės mokyklos šokių studiją „Gojelis“, kurios įkūrėja – choreografė Birutė Sereičikaitė. Nuo tos dienos, kai pradėjau šokti „Gojelyje“, supratau, kad šokis – mano gyvenimas. Nuo tada nekilo abejonių, kokią profesiją pasirinksiu baigusi mokyklą.
Studijų metu taip pat šokau tautinių šokių ansamblyje „Rasa“, kurio vadovė Birutė Brazdžiūtė dar labiau įkvėpė mane tolimesniam šokio keliui. Po studijų pradėjau dirbti Alytaus rajono savivaldybės kultūros centro Butrimonių skyriuje, kuriame su šokių kolektyvu „Gojelis“ dirbu iki šių dienų.
Šokis – tai ne tik mano mylimas darbas, bet tuo pačiu ir hobis. Džiaugiuosi, kad gyvenimas suteikė galimybę eiti savo keliu, kad leido tai mažai mergaitei savyje išgirsti kvietimą šokti, ir ji nedvejodama pasuko tuo keliu, kuriuo eina iki šiol.
Kaip save apibūdintumėte kaip šokių kolektyvo vadovę?
Kaip šokių kolektyvo vadovė esu itin reikli tiek sau, tiek šokėjams. Šokių kolektyve mes turime įsivedę tam tikras taisykles, kurių laikantis vaikai įgyja atsakomybės, išmoksta dirbti komandoje, auga kaip asmenybės stiprūs ir savarankiški. Nuolat stengiuosi tobulėti ir pati, dalyvauju įvariuose šokių seminaruose, mokymuose, stovyklose. Kaip minėjau, šokių kolektyvas „Gojelis“ – tarsi šeima. Su šokėjais mes suprantame vieni kitus iš žvilgsnio. Savo darbe vadovaujuosi šiuo moto: „Nieko nėra neįmanomo – įdedant daug darbo ir pastangų, galima pasiekti viską“.
Kaip gimsta Jūsų kūrybinės idėjos? Kada aplanko mūzos?
Gimsta labai įvairiai. Kartais reikia šokius paruošti pagal tam tikrą renginio tematiką, kartais išgirdus muziką kyla idėja ir mintis. O buvę ir taip, kad pirma radau pirkti šokio kostiumus ir pagal juos gimė puiki šokio idėja.
Esate šokių mokytoja, šokių kolektyvo vadovė, tarybos narė. Kaip viską suspėjate?
Esu iš tų žmonių, kurie neskaičiuoja nei laiko, nei darbo valandų. Kartais būna taip, kad paroje pritrūksta laiko, tačiau viską suspėju ir neįsivaizduoju, kaip galima būtų gyventi kitaip.
Kas jus labiausiai motyvuoja veikti? Eiti pirmyn?
Galimybė perteikti šokio meną savo šokėjams, jų tobulėjimas, savęs atskleidimas, džiaugsmas jų akyse po konkursų, pasirodymų, festivalių.
Ar pati prieš pasirodymus vis dar jaučiate jaudulį? Kaip patariate su juo susitvarkyti kolektyvo nariams? O gal tas jaudulys – kaip tik gerai?
Šoku jau daug metų. Tačiau mažesnis ar didesnis jaudulys visuomet būna. Ir tai, manau, normalu. Tai – tarsi adrenalino pliūpsnis, kuris, vos tik žengus į sceną, atslūgsta ir leidžia atiduoti visą save. Šokdami šokėjai tarsi išlaisvina save ir savo jausmus, o patiriant visapusišką laisvę, atsiveria visos galimybės ne tik atsiskleisti, bet ir tobulėti.
2
Nors viską gerai apgalvojate, daug ruošiatės, bet galbūt šokant yra pasitaikę netikėtų atvejų ar netgi kuriozų, kuriuos prisimenate iki šiol?
Tikrai taip. Manau, kiekviename kolektyve jų nutinka. Vienas tokių, per „Gojelio“ 30-ies metų jubiliejų šokėjos nešė kubus su raidėmis ir skaičiais, iš kurių turėjo susidėti užrašas „Gojeliui 30“, tačiau viena šokėja nespėjo išnešti nulio ir gavosi „Gojeliui 3“. Iki dabar su šypsena prisimename šį įvykį. Buvę ir daug kitokių netikėtų atvejų.
Živile, Jūs pasilikote gyventi, dirbti gimtuose kraštuose, Alytaus rajone, nepatraukėte į didmiesčius. Kodėl?
Kai tik baigiau studijas, man nekilo jokių abejonių, kad noriu sugrįžti į savo gimtąjį kraštą ir tęsti šio kolektyvo tradicijas, kuriame pati šokau dvylika metų. „Gojelis“ – tarsi tradicija iš kartos į kartą, kurią puoselėjame iki dabar.
Ko palinkėtumėte savo darniam kolektyvui?
Ir toliau skleisti šokio magiją žiūrovams, šokiu paliesti jų širdis, nenustoti tobulėti, augti ir judėti pirmyn, išlikti tokiu energingu, veržliu bei atkakliu kolektyvu.
