„Esu alytiškė, nepaprastai mylinti savo gyvenimą, atsidavusi savo profesijai ir šeimai“, – sako Beatričė Šimukauskienė. Ji buvo Alytaus miesto savivaldybės mokinių tarybos pirmininkė, ketino studijuoti politikos ir tarptautinių santykių mokslus. Likimas sudėliojo savaip. Dabar kineziterapeutė ir trenerė džiaugiasi gyvenimu Alytuje, su vyru Mariumi augina sūnų Benjaminą. „Pagyvenę tokio didmiesčio kaip Barselona širdyje supratome, kaip mylime savo gimtąjį Alytų ir kad niekur daugiau nenorime gyventi, tik jame. Grįžus į Lietuvą prasidėjo karantinas ir keliems mėnesiams užsidarėme vienkiemyje pas vyrą kaime. Tai buvo vienas gražiausių laikotarpių, patyrėme gyvenimą gamtos ritmu. Supratome, kad mums gyvybiškai svarbu praleisti daug laiko gamtoje, o Alytus toks žalias miestas, puikiai atitinka mūsų standartus“, – pasakoja Beatričė Šimukauskienė.
Beatriče, o kaip Jūsų gyvenime atsirado kineziterapija?
Kineziterapija mano gyvenime atsirado visai netikėtai. Iki 12 klasės tiksliai net nežinojau, kas tai per specialybė. Tuo metu buvau Alytaus miesto savivaldybės mokinių tarybos pirmininkė. Vadovavau didelei komandai, atstovavome visų Alytaus miesto mokyklų mokinių nuomonei, organizavome didelio masto renginius teatre, bendradarbiavome su Alytaus miesto savivaldybe. Tuo metu atrodė, kad esu ten, kur turiu būti, ir planavau savo ateitį sieti su politikos ir tarptautinių santykių mokslais, toliau tęsti pradėtas veiklas. Bet kurį laiką pabuvusi visame tame šurmulyje supratau, kad vis dėlto tai ne mano kelias. Kai abejonėmis dėl savo ateities pasidalinau su šeima, jie kažkodėl pasiūlė pasidomėti kineziterapija. Mane ta specialybė sudomino ir pasiryžau viską keisti, nors nežinojau, kas tiksliai manęs laukia. Įstojusi mokytis kineziterapijos supratau, ką reiškia atsiduoti savo specialybei. Studijos mane taip įtraukė, kad visą savo laiką skyriau tik joms. Buvau tokia susidomėjusi ir laiminga. Dauguma dėstytojų buvo nuostabūs, turėjome daug praktikos, praktinių paskaitų. Aplink mane esantys draugai dažniausiai nebuvo patenkinti savo studijų pasirinkimais, o aš tiesiog mėgavausi ir degiau noru sugerti į save informaciją, draugės su pavydu klausėsi mano istorijų apie studijas.
Studijuodama turėjau galimybę net kelis kartus išvažiuoti mokytis ir atlikti praktiką Ispanijoje. Dėl šių galimybių tapau dar stipresnė savo srities profesionalė, taip pat pamačiau, kaip ši specialybė vertinama užsienyje. Turėjau progų mankštinti bei padėti atgauti fizines jėgas labai sunkiems pacientams, gydomiems reanimacijos skyriuje ar sergantiems retomis autoimuninėmis ligomis. Kadangi tokio krūvio anksčiau nebuvau patyrusi, pirmos dienos buvo išties sunkios – prašydavau mentoriaus kelių minučių pertraukėlės, kad galėčiau atsisėsti, atsigerti vandens ir nenualpti nuo vaizdų ir tempo. Per dieną susidurdavome su 40 pacientų. Nepaisant to, išlikę tik patys šilčiausi prisiminimai, nes atmosfera ligoninėje buvo puiki.
Kito vizito metu atlikau praktiką privačiame osteopatijos centre, kur patirtis buvo visai kitokia, bet taip pat neįkainojama. Su mentoriumi gydytoju osteopatu Aitor iki šiol palaikome ryšį.
Vis plačiau nagrinėdama šią specialybę pajaučiau, kad reikšmingai galiu pagerinti kito žmogaus gyvenimo kokybę. Tai mane žavi, dėl to nuolat investuoju į įvairius mokymus, susijusius su žmogaus sveikata, kūnu, kvėpavimu, psichologija, nes šios temos yra neišsemiamos. Kiekvieną mėnesį dalyvauju bent viename seminare ir vis tiek sužinau galybę naujų dalykų, kuriuos iš karto pritaikau savo klientams.
Dabar esate kineziterapeutė ir trenerė?
Taip, esu kineziterapeutė ir trenerė. Labiausiai specializuojuosi, kaip pagerinti paprasto žmogaus gyvenimo kokybę, kad jis galėtų gyventi meilėje ir ryšyje su savo kūnu, dėkotų jam, jaustųsi sveikas ir stiprus.
Su vyru Mariumi apsigyvenote Alytuje? Kokia Jūsų pažinties istorija?
Tiesiog gavau žinutę į feisbuką, kad jis norėtų su manimi susipažinti. Pakvietė į pasimatymą. Ir atsimenu, kad viso susitikimo metu buvo sunku tramdyti juoką, grįžau namo pasisėmusi puikių emocijų ir norėjau toliau tęsti bendravimą, ėmėme kartu leisti laiką, drauge buvo labai linksma ir net nepajutome, kaip vienas be kito negalėjome ištverti nė dienos. Daug įvairių nuotykių patyrėme drauge, vienas iš jų – kai važiavau atlikti antrosios praktikos į užsienį, ji truko 3 mėnesius. Marius išėjo iš darbo ir išvažiavo patyrinėti kitos šalies drauge su manimi.
Pagyvenę tokio didmiesčio kaip Barselona širdyje supratome, kaip mylime savo gimtąjį Alytų ir kad niekur daugiau nenorime gyventi, tik jame. Grįžus į Lietuvą prasidėjo karantinas ir keliems mėnesiams užsidarėme vienkiemyje pas vyrą kaime. Tai buvo vienas gražiausių laikotarpių, patyrėme gyvenimą gamtos ritmu. Supratome, kad mums gyvybiškai svarbu praleisti daug laiko gamtoje, o Alytus toks žalias miestas, puikiai atitinka mūsų standartus.
Beatriče, o kokia Jūs esate mama? Iš kur motinystei semiatės įkvėpimo? Ar patogu auginti vaiką Alytuje?
Sunku pačiai save vertinti. Labiausiai džiaugiuosi, kai aplinkiniai žarsto komplimentus, kokia nuostabi, atsakinga ir rūpestinga esu mama, kokį šaunų berniuką auginu, kad esu sutverta būti mama, kad mūsų šeimoje jaučiasi harmonija ir gera į mus žiūrėti. Bet man, turbūt kaip ir kiekvienai mamai, širdyje visada norisi dar labiau pasitempti, būti dar geresnei, nors dažnai ir primenu sau, kad kiekviena mama yra pakankamai gera mama savo vaikui.
Įkvėpimo kartais semiuosi iš knygų, mamos ir močiutės, kurios man ir kitiems savo vaikams, anūkams bei proanūkiams teikia besąlyginę meilę. Bet iš tiesų viskas išeina natūraliai: gimus vaikui, gimsta dar du žmonės – mama ir tėtė. Man labai svarbu būti gerai išsimiegojusiai, kokybiškai pavalgiusiai ir pakankamai pajudėjusiai. Tam sąlygas suteikia artimieji. Ir kai šie poreikiai yra patenkinti, tuomet emocinė, psichologinė, dvasinė ir fizinė būklė yra normali, ir galiu save visiškai atiduoti šeimai.
Vaiką auginti Alytuje labai patogu. Aplink daug lengvai pasiekiamų parkų, kuriuose įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, žaliuoja medžiai, grynas oras. Ir žiemą, ir vasarą turguje galima įsigyti vietinių ūkininkų produkcijos. Taip pat yra kur praleisti laisvalaikį su mažu vaiku – pamokos baseine, Muzikos mokykloje, vaikų žaidimų kambariai. Per visą laiką pasigedau tik vieno – nėra kur išeiti papietauti ar pavakarieniauti su mažyliu, nes nė viena kavinė neturi švaraus ir jaukaus kampelio, kur vaikas galėtų pažaisti, kol tėveliai valgo. Bet, tikimės, ateityje išsispręs ir tai.
Kas Jus pačią motyvuoja sportuoti?
Iš tiesų man nereikia motyvacijos. Judėjimas ir sportas yra tapę mano įpročiu, kūno higiena. Mėgstu palyginti mankštą bei sportą su dantų valymusi. Juk visi norime turėti gražius, sveikus, švarius dantis – juos valome ryte ir vakare. Įprastai žmogui tai lengvai suvokiama, nes tokius įpročius suformavo šeima. Bet kas vyksta žmogaus viduje, kažkodėl bandoma užmaskuoti. Sveiki sąnariai, elastingi ir ištvermingi raumenys taip pat yra mūsų kūno higiena, tik mažiau matoma. Ją apleidus, nesirūpinant kaulais, sąnariais, raumenimis, tuoj pat šie pradeda prašytis, kad skirtume jiems daugiau dėmesio. Mankšta bei treniruotė sąnariams ir raumenims yra kaip valymas dantims.
Kineziterapeutai yra tarsi mokytojai, kurie moko žmones, kaip taisyklingai judėti. Kiek žmogui reikia judėjimo?
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiems skirti judėjimui ne mažiau kaip 300 minučių per savaitę. Tai yra tik 5 valandos. Į šias 5 valandas būtina sutalpinti bent 2 jėgos treniruotes, kurių metu bus didinama raumenų jėga, o kitą laiką galima rinktis kitas patinkančias veiklas, tokias kaip intensyvus vaikščiojimas, važinėjimas dviračiu, padelis, mankšta. Geriausia būtų rinktis tokią veiklą, kuri teikia malonumą, gerą savijautą. Atradus mėgstamą sporto šaką visuomet malonu prie jos sugrįžti.
Kuo dar savo klientams padedate? Kokių bėdų padeda išvengti kineziterapeutas?
Klientams padedu susipažinti su jų pačių kūnu: mokau, kaip juo rūpintis, kaip stiprinti, lavinti ir valdyti raumenyną. Pirmiausia atrandame silpnas ir pertemptas kūno vietas, išsiaiškiname, kuriuos raumenis reikia stiprinti, o kuriuos tempti, kad kaulų ir raumenų sistemoje vyrautų balansas ir kūnas jaustųsi lengvas, būtų paprasta judėti, miegoti, dirbti be skausmo. Kartu atkuriame natūralius judesius, raumenų balansą, nes dažnai žmogus jau negeba iki galo ištiesti rankos ar kojos, turi silpną ir neišlavintą juosmens raumenyną. Toks nusilpęs ir neišlavintas raumenynas negeba atlikti savo funkcijos – neužtikrina saugios, taisyklingos ir neutralios nugaros laikysenos ir dėl to atsiranda įvairių nugaros traumų, skausmų.
Treniruočių metu pabrėžiu, kaip svarbu ne tik judėti, bet ir subalansuotai maitintis, gerti užtektinai skysčių per dieną, pakankamai miegoti, medituoti, vaikščioti gryname ore. Labai stengiuosi, kad žmogus pamiltų judėjimą, kad treniruotės teiktų malonumą. Dažniausiai pavyksta, ir matau, kaip klientas perduoda tai savo šeimai, nes pamažu į treniruotes įsitraukia ir vyrai, žmonos, vaikai. Atėję klientai pasakoja, kaip keičia mitybą, kokius patiekalus gamina, dalinamės sveikesnėmis produktų alternatyvomis. Gaunu nuostabų atgalinį ryšį ir matau, kaip šeimos keičia savo gyvenimo būdą. Gera prie to prisidėti.
Ar žmonės dažniausiai kreipiasi tik tada, kai jau skauda?
Dažniausiai žmogus kreipiasi tada, kai jau yra atsiradusi kokia nors problema, kuri trukdo laimingai ir patogiai toliau gyventi savo gyvenimą. Dažniausiai tai nugaros arba kelių skausmas. Šių bėdų labai paprastai galima išvengti kreipiantis anksčiau ir užbėgant įvykiams už akių, bet, mano nuomone, žmonės neturi susiformavę tinkamų kūno higienos įpročių. Tai galėtų būti akmuo į tėvų daržą, nes visa rutina ir higienos įpročiai dažniausiai yra formuojami vaikystėje kartu su šeima, tad jeigu tėvai nerodė tinkamo pavyzdžio, įprotis nesusiformavo. Ir šiuo metu turime tokią statistiką, kad 80 proc. žmonių iki 30 metų yra jutę nugaros skausmus.
Dažnai susimąstau, kad reikėtų papildomai baigti ir psichologijos studijas, nes tikrai yra dalis atvejų, kai ligos ir įvairūs sutrikimai atsiranda dėl psichologinių problemų, blogo santykio su maistu. Tampa labai sunku dirbti su tokiais klientais, nes, kad pasiektume maksimalų rezultatą, reikėtų dirbti komandoje su psichologu ar psichiatru, bet ne visi tai nori pripažinti.
Žmogus sukurtas eiti, o dabar mes esame priversti daug sėdėti. Kaip mes galime padėti savo kūnui, kad nebūtume sau priešai? Kaip mes apskritai turime mylėti savo kūną?
Sėdėjimas ir sėdimas darbas su laikysenos ir sveikatos problemomis neturi tiek daug ryšio, kiek yra manoma. Jeigu žmogus tikslingai juda per savaitę minėtą laiką, atlieka savo kūnui pritaikytus mobilumo, jėgos ir tempimo pratimus, vaikščioja gryname ore, tai, tikėtina, kad sveikatos problemų bus išvengta.
Taigi, didžiausia pagalba sau yra tinkamai sudėliota fizinio aktyvumo programa, užsispyrimas ir valia.
Priešais sau tampame tada, kai dėl įvairių priežasčių priešinamės savo prigimčiai – judėjimui ir netinkamai sudėliojame savo prioritetus. Jeigu prioritetas yra sveikata, tuomet reikėtų ką nors dėl jos padaryti.
Meilė savo kūnui atsiranda jį puoselėjant ir pamačius, kokias jis turi galimybes ir kaip gerai gali jaustis, ryte skyrus vos 15 minučių mankštai. Atlikus rytinę mankštą norėsis sveikesnių pusryčių, o suvalgius sveikus ir sočius pusryčius, nesinorės užkandžiauti visą likusią dieną.
Sveikas gyvenimo būdas yra, kai tavyje sveika viskas: socialinis pamatas, fizinis kūnas, protas, jausmai, mintys, o svarbiausia – dvasia. Tai yra gebėjimas atsirinkti, koks maistas geriausiai virškinamas ir įsisavinamas, gebėjimas reguliariai judėti, gebėjimas išlaikyti psichosomatinę pusiausvyrą, t. y. kontroliuoti savo mintis, ketinimus, baimes. Sutvarkius šiuos dalykus, ligos dingsta.
Kurti savo rutiną galime pradėti nuo tokių įpročių formavimo: keltis anksti ryte ir eiti miegoti anksti vakare, prieš miegą išrašyti savo mintis, padėką ant lapo, valandą per dieną judėti, 10 minučių pabūti tyloje arba pamedituoti, perskaityti 10 puslapių, suvalgyti daugiau daržovių ir vaisių nei įprastai. Pokyčius nebus lengva priimti, bet tik perlipę per save kažką pakeisime. Šie įpročiai primins, kaip svarbu gyventi čia ir dabar, įvertinti tai, ką turime, ir tapti sąmoningesniems, sveikesniems.
Šimukauskų šeima 2023 m. rudenį pasiūlė naują paslaugą šeimos ir draugų susitikimams, šventėms, vestuvėms, gimtadieniams ar krikštynoms – lauko žaidimų nuomą. Taip atsirado „Medinė bitė“.
Iniciatyva kilo iš to, kad, kai mūsų šeima ar draugai susitinka, laiką leidžiame žaisdami stalo žaidimus iki nakties. O kai organizuodavome šventes ar susibūrimus, nuomodavomės ir veždavomės lauko žaidimus iš Vilniaus. Vieną rytą pagalvojau, jog tie žaidimai mūsų šeimai teikia daug džiaugsmo ir norisi dažniau juos pažaisti, ne tik per šventes. Taip pat supratau, kad noriu šiuo džiaugsmu ir azartu pasidalinti su alytiškiais, šventėms suteikti naujovių. Tad tą pačią dieną ėmiau veikti ir ieškoti, kas mums galėtų juos pagaminti. Vyras nedelsdamas sukūrė internetinę parduotuvę, padarėme fotosesiją ir ėmėme žaidimus nuomoti.
Kada jaučiatės gerai gyvendama Alytuje, o ko pristinga? Ar jau kuriate savus namus?
Visuomet jaučiuosi gerai. O kai norisi pakeisti aplinką, taip ir padarome. Mėgstame keliauti aplink Lietuvą, pažinti naujas vietoves, dalyvauti žygiuose, festivaliuose. Šiuo metu visą dėmesį skiriame studijos kūrimui, o kitas projektas tikriausiai jau bus nuosavi namai.
Ar turite kokią mylimą vietą, į kurią pabėgate su vyru, kai turite laiko?
Taip! Miškai ir laukai! Ežerai ir upės! Mums gyvybiškai svarbu įsižeminti ir susilieti su gamta, kvėpuoti švariu oru. Labiausiai mėgstame šalia Merkinės esančius miškus ir ežerėlius bei vyro giminės vienkiemį šalia Birštono.
Apie kokią ateitį svajojate ir ko norėtume sau palinkėti?
Sau palinkėti norėčiau tik sveikatos, nes jeigu jos turėsiu, tuomet turėsiu viską, ko trokštu. Svajoju apie taikią ateitį. Ir kad mano šeima būtų sveika ir stipri. Taip galėsime užtikrinti kokybišką ateitį, laiką drauge ir toliau kurti bei gyventi nuostabų gyvenimą.