BIRUTĖS ULONŲ BATALIONAS. DABAR IR PRIEŠ TRISDEŠIMT METŲ
Kai prasidėjus pavasariui, šalies futbolo komandos formuoja sudėtis, rengiasi čempionatams ir varžyboms, viena komanda rami kaip visada. Jos idėjinis vadas, organizatorius ir siela, Lietuvos kariuomenės Pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono štabo seržantas Virginijus Miknevičius, šypsosi. „Taip jau atsitiko, kad bataliono futbolo komanda suformuota prieš tris dešimtmečius ir jos branduolys kol kas labai nesikeičia.“
Ne vienerius metus Alytaus ir Lietuvos futbolo komandose žaidęs pašnekovas prisimena, kad kasmet laurus įvairiose kariuomenės futbolo turnyruose skinanti bataliono futbolo komanda kaip futbolo klubas „Geležinis vilkas“ susiformavo apie 1994 metus.
Tais pačiais 1994 metais bataliono futbolo komanda dalyvavo savanorio Artūro Sakalausko atminimo futbolo turnyre ir tapo jo nugalėtoja.
„Mūsų, dabar komandoje šiuo metu esančių, tuo metu nebuvo. Tada jau žaidė Romas Ramanauskas, Eugenijus Balionis ir Ernestas Bankietas. Maždaug apie 1998 metus daugelis iš mūsų, dar Ramūnas Jarusevičius tarnybą pradėjome jau kaip profesinės karo tarnybos kariai. “,- pasakoja Virginijus.
Prisimenant patarlę apie gerą pradžią, matyt, tais metais ir buvo padaryta pusė darbo: jau kitais metais ji tapo ir Motorizuotoje pėstininkų brigadoje „Geležinis vilkas“ surengto futbolo turnyro nugalėtoja.
„Vėliau jau kaip ir tradicija tapo dalyvauti ir be prizinės vietos iš varžybų negrįžti“, – šypsosi V. Miknevičius.
Bepigu jam šypsotis, jeigu komandoje kaip privalomos nuolatinės karo tarnybos kariai tuo metu žaidė vėliau ir Alytaus „Dainavos“ komandoje sirgalius įvarčiais džiuginę Saulius Laibinis, Ričardas Padegimas, Kęstutis Balkevičius, Saulius Baliukonis, Ričardas Jankauskas ir pats V. Miknevičius.
Pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ ir Lietuvos kariuomenės 2023 m. čempionai – Birutės ulonų bataliono futbolo komanda. Nuotr.: (pirmoje eilėje iš kairės) – Virginijus Miknevičius, Tadas Varnelis, Gintaras Griškevičius, Donatas Mikučionis, Tadas Kančys, Karolis Viselga. (antroje eilėje iš kairės – bataliono štabo viršininkas, majoras Vaidotas Sadauskas, Ričardas Padegimas, Ignas Graževičius, Aurimas Kalpokas, Eitaras Valiukevičius, Rokas Volskas, Saulius Laibinis, bataliono vyriausiasis puskarininkis, seržantas majoras Rolandas Adžgauskas. Komandoje taip pat dar žaidžia Artūras Kalasauskas, Egidijus Linkevičius, Paulius Ieška, broliai Edvinas ir Evaldas Stadalnykai, Deivydas Mirijauskas, Giedrius Kulikajevas, Edgaras Andriuškevičius, Martynas Turauskas.
– Kaip gimė idėja burti futbolo komandą, kas buvo iniciatoriai? – klausiu Virginijaus.
– Kad dabar sunku ir prisiminti, tuo metu buvome jauni, tarnavome batalione, buvo tokia futbolo entuziastų grupelė. Batalionas gaudavo ir dabar gauna daug įvairių kvietimų į varžybas, vyksiantį vieną ar kitą čempionatą, tad mums užtekdavo susirinkti, vadų požiūris buvo teigiamas – ir važiuojam. Ir dabar taip pat yra – iki šiol varžybose dalyvaujame.
– Kas buvo pirmasis komandos treneris, kas dabar treniruoja?
– Niekada nebuvo tokio žmogaus ant ulonų žemės. Taip, visada būdavo žmogus, kuris surinkdavo komandą, parašydavo įsakymą, derindavo mūsų išleidimą į varžybas su kuopų vadovybe, organizuodavo transportą nuvykimui, spręsdavo kitus organizacinius reikalus, bet trenerio komanda niekada neturėjo. Kad mums nelabai jo ir reikėjo… . Ir dabar nereikia, nes treniruočių paprastai nebūna – susiburiame prieš varžybas ir važiuojame.
– Ir pavadinimo komanda niekada neturėjo?
– Ne, visada vadinomės pagal bataliono pavadinimą: prieš daug metų buvo „Geležinio vilko“ batalionas, tai toks buvo. Dabar yra ulonų batalionas – tai mes ulonai. To pavadinimo ir nereikėjo, varžybose ar čempionatuose ir visi kiti dalyviai atstovauja savo batalionus arba pajėgas.
Iš tiesų, ant vienos iš anksčiausių komandos nuotraukų kitoje pusėje yra toks užrašas „1994 m. futbolo klubas „Geležinis vilkas“ – A. Sakalausko atminimo futbolo turnyro nugalėtojai Alytaus 10 vidurinės mokyklos stadione su bataliono vadu A. Ramaška.“ Tai buvos vienas iš pirmųjų komandos laimėjimų. Vėliau tų pirmųjų vietų buvo daug.
„Anais laikais dar buvome jauni, tad dažniausiai laimėdavome viską. Ulonams siekis buvo, yra ir bus tik vienas – nes vieta yra tik viena: pirmoji“, – įsitikinęs Virginijus ir komandos draugai.
Saulius Baliukonis dėl kamuolio kovoja ir taip.
– Ar yra tradiciniai turnyrai, kuriuose dalyvaujate?
Kasmet vyksta tradiciniai ir pagrindiniai Lietuvos kariuomenės pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ ir Lietuvos kariuomenės salės futbolo čempionatai, Lietuvos kariuomenės lauko mažojo ir didžiojo futbolo čempionatai. Kasmet sulaukiam kvietimo iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų 1-os rinktinės dėl dalyvavimo savanorio Artūro Sakalausko taurės turnyre. Taip pat Lietuvos kariuomenės salės futbolo turnyro nugalėtojai įgyja teisę dalyvauti Baltijos valstybių kariškių čempionate ir Tėvynės gynėjų turnyre.
– Kada išėjote į platesnius vandenis, kokios buvo pirmos tarptautinės rungtynės?
Buvo kokie 2002 metai, kai buvo pradėtos rengti Baltijos valstybių kariškių sporto žaidynės. Jos rengiamos kasmet vis kitoje šalyje. Pirmos įvyko Lietuvoje, Vilniuje, kitos jau buvo Latvijoje, tračios – Estijoje. Taip kasmet dabar ratu ir sukasi tos žaidynės. Dažniausiai jau taip atsitikdavo, kad mes vienais ar kitais metais esame buvę jų nugalėtojais.
– Kiek iš to pirmo komandos branduolio futbolininkų nuo tų 1998 metų yra dabartinėje komandoje?
Batalione dar tarnaujame šešiese, o vis dar žaidžiančių su komanda yra trys, keturi.
– Jokia futbolo komanda neįsivaizduojama be sirgalių? „Dainava“ turi „Dzūkų tankus“, gal ir jūsų komanda turi nuolatinius sirgalius?
Kas šiek tiek domisi futbolu ir jį supranta, žinoma visuomet pasidomi, paklausia ir, suprantama, palaiko… . Kai rungtynės vyksta Alytuje, lyginant su kitų batalionų komandomis, mūsų žaidimo pažiūrėti ateina daugiausiai žiūrovų. Ir ulonai, ir alytiškiai myli futbolą, o žaisti, stebint žiūrovams – ir daug smagiau, jie ir įpareigoja nepralaimėti.
20-ųjų Baltijos valstybių kariškių sporto žaidynių nugalėtojai – Birutės ulonų bataliono komanda.
– Ar yra parankūs ir neparankūs varžovai arba komandos, su kuriomis sunku žaisti?
Negalima išskirti parankių ir neparankių, nes karių rotacijos ir nuolatinės pradinės privalomos karo tarnybos šaukimai kasmet daro įtaką komandų sudėtims, bet jeigu šiek tiek ironizuojant – parankiausios būna tos komandos, kurių sportininkai daug bėgioja ir mažai galvoja.
– Ar sudėtinga suderinti vykimą į varžybas su budėjimu, įvairiomis netikėtomis pratybomis?
Pas mus gana paprastai pavyksta suderinti šiuos dalykus, kadangi bataliono vadovybė palankiai žiūri į komandos dalyvavimą varžybose. Žinoma, būna, kad dėl vienokių ar kitokių rimtų priežasčių kai kurie, kurių labiausiai reikia, negali dalyvauti konkrečiose varžybose, čia jau nieko nepadarysi. Kita vertus, atsiranda galimybės kitiems, rečiau prisijungiantiems, prisidėti prie komandos pergalių.
Pirmoji komandos pergalė Alytuje 1994 metais.
– Pats visuomet žaidei saugo pozicijoje ir 13 numeriu. Kodėl toks prietaringas numeris: lėktuvuose nėra tokios vietos, Anglijoje – namų tokiu numeriu. Ar čia tyčia toks pasirinkimas: įrodyti, kad futbole prietarai neveikia?
Na matot, aš ne anglas ir ne lakūnas. Nelabai tikiu antgamtiniais dalykais. 13 – tai skaičius, kuris lydi mane per gyvenimą ir kuris man patinka. Žinoma, turiu kelis prietarus, kurių laikausi rungtynių dieną, bet tai nėra susiję su numeriu.
– „Dainavos“ futbolo komandoje sužaidei 89 rungtynes, įmušei 27 įvarčius. Turint omenyje, kad žaidei ne puolėjo, bet saugo pozicijoje, tai pakankamai daug. Kuris įmuštas įvartis, nebūtinai žaidžiant su šia komanda yra įsimintiniausias, kuri galėtum pavadinti gyvenimo įvarčiu?
Vau, nesu matęs savo statistikos ir tiesą sakant niekada ja nesidomėjau. Sauliaus statistika būtų daug patrauklesnė už mano. Na, o įsimintiniausias įvartis, kurį dar ir šiandien dažnai prisimename, yra ne mano… o Padės (visi supras apie ką aš čia).
– Ar teisėjai dažnai būna neteisūs?
Teisėjai visada būna neteisūs, kai pralaimi, o kai laimi, tai ir teisėjai geri.