Neretai jaunimas iš kaimo bėga ir svajoja apie gyvenimą mieste, o štai dzūkaitė Evelina Bračiulytė priešingai – sugrįžo ten, kur praleido gražiausias vaikystės dienas – į Onciškių kaimą Lazdijų rajone. Ir apsigyveno ji pas širdžiai labai brangų žmogų – savo senelį. Dabar namuose – daugiau pokalbių, juoko, rūpesčio bei netikėtų ir labai žaismingų kompanionų – taip vadinamųjų žoliagalvių (Oliziukų), kuriuos Evelina kuria savomis rankomis.
„Studijavau Vilniaus universitete archeologiją, tuo pačiu ir dirbau, tad didmiesčio gyvenimo ragauti tikrai teko. Ir nors anksčiau sakydavau, kad gyvensiu tik mieste, greitai supratau, jog man norisi savo kiemo, pažįstamo krašto. Tad grįžau ten, kur man išties gera būti“, – pasakojo 24 metų E. Bračiulytė.
Evelina pas senelius augo, čia praleisdavo daug laiko. Gaila, tačiau močiutės jau nėra gyvųjų tarpe. Tad senelis galiausiai liko gyventi vienas. Sugrįžusi į vaikystę menančius namus, anūkė seneliui padeda, rūpinasi, o kartu ir praskaidrina dienas.
„Laikas labai greitai bėga, reikia džiaugtis kiekviena diena ir artimaisiais, kurie yra šalia. Būtent jie ir yra didžiausia vertybė“, – sakė jauna moteris.
Jos nuomone, laiko reikia skirti ne tik artimiems žmonėms, bet ir sau. Kartais vedami didelio tempo, įsisukę į darbų sūkurį, tai pamirštame. Kiek save pamena, Evelina visuomet domėjosi rankdarbiais, kaskart išbandydavo ką nors naujo: siuvinėjo, vėrė karoliukus, vėlė vilną, tik vis pritrūkdavo laiko.
Moteris vis pagalvodavo, kad norėtų pasigaminti ir žoliagalvius (Oliziukus). Tai – žaislus primenantys kūrinai, pagaminti iš pėdkelnės, pjuvenų, sėklų ir dekoruoti įvairiomis detalėmis. Kartais jie primena žmogeliukus, kai kada – gyvūnėlius ar kitas būtybes. Laistant Oliziuko galvą, pamažu išauga plaukus primenanti žolytė ar daigeliai. Evelina su sese panašius gamindavo dar vaikystėje, ir visai neseniai nusprendė kūrybiškumui duris atverti vėl.
„Svarbiausia – reikalinga kojinė, į kurią dedu kuo smulkesnes pjuvenas – taip gražiau. Tuomet apytikriai pasidarau kokią nors formą, supilu velykinės žolės sėklytes. Jos greitai išdygsta ir dailiai atrodo. Tada formuoju rankas, kojas, galvą. Na, ir belieka puošyba. O čia jau reikia pagalvoti, nes kaskart norisi ko nors kitaip“, – pasakojo E. Bračiulytė.
Žoliagalviai patinka tiek suagusiems, tiek vaikams. Į juos ne tik gražu pažiūrėti, bet kartu, kaskart laistant ir laukiant, kol sužaliuos, mokoma kantrybės, rūpesčio. Tai – tarsi savotiška edukacija.
Moteris teigė, kad Oliziukai jai asocijuojasi su pavasariu ir Velykomis. Puikiai tinka kaip dekoracija stalui. Evelinos namuose jų – jau daugybė. Kas žino, gal ir jie atras naujuosius šeimininkus ir iškeliaus į kitus namus.
„Šie mažieji gyventojai tikrai nelieka nepastebėti. Jie tokie žaismingi, kad tiesiog gera į juos žiūrėti, laukti, kada ta žolytė išaugs. O man, žinoma, tai – malonus pomėgis, kuris labai gerai pravėdina mintis. Žoliagalvius gaminu tik tuomet, kai yra ūpas ir būnu geros nuotaikos. Norisi, kad jie būtų laimingi, linksmi, su pačiomis geriausomis emocijomis“, – kalbėjo moteris.
