Nesu benamė, bet vėlų vakarą pravėriau Alytaus nakvynės namų duris. Buvo jau sutemę. Pastatas tamsoje atrodė nejaukiai ir rasti jį buvo nelengva. Einant pro pirmo aukšto langus, girdėjosi įtartini burnojimai, keiksmai. O aš skubėjau kuo greičiau rasti pagrindinį įėjimą.
Nakvynės namuose mane pasitiko budėtojas. Ant jo darbo stalo gulėjo sąsiuvinis, kuriame savo vardus ir pavardes turėjo užrašyti kiekvienas į nakvynės namus pernakvoti atėjęs benamis. Iki man ateinant jau buvo užsirašę septyni žmonės. Budėtojas atviravo, kad darbas nakvynės namuose yra sunkus psichologiškai.
Socialinė darbuotoja Violeta aprodė man nakvynės namus, supažindino su jų gyventojais, kurie su manimi elgėsi maloniai, bet iš pradžių žiūrėjo įtariai.
Pirmame aukšte apsistoja tie, kurie ateina tik pernakvoti. Užėjus į vieną iš čia esančių kambarių tvyrojo stiprus alkoholio tvaikas. Visi žmonės atrodė girti, bet užtat linksmai nusiteikę. Vieno vyro veidas buvo nusėtas mėlynėmis, kiti atrodė netvarkingi, nesiprausę.
Kambariuose stovi dviejų aukštų lovos, bet socialinė darbuotoja pasakojo, kad kažkodėl benamiai antro lovos aukšto nepripažįsta, guli tik pirmame.
Antrame ir trečiame nakvynės namų aukštuose gyvena pastovūs gyventojai. Vaizdas čia kur kas malonesnis. Suremontuoti kambariai tvarkingi. Bet neabejojau, kad ir čia daugelis mėgsta stikliuką, nes pravėrus kai kurias duris taip pat jautėsi alkoholio kvapas.
Socialinė darbuotoja Violeta pasakojo, kad nakvynės namuose apsigyvena ne tik alkoholio mėgėjai, bet ir narkomanai bei iš įkalinimo įstaigos sugrįžę asmenys.
Mano kalbintam Arūnui dar tik 25 metai. Vaikinas nakvynės namuose naujokas – gyvena čia dvi savaites. Šiek tiek susidrovėjęs Arūnas pasakoja, kad augo vaikų namuose, jo tėvai mirę. Išėjęs iš vaikų namų „paslydo“. Du metus kalėjo Alytaus pataisos namuose – tokia bausmė buvo skirta už pinigų padirbinėjimą.
Socialinė darbuotoja pasakojo, kad palikus vaikų namus Arūno niekas nenukreipė tinkama linkme. Nepatarė, kaip ir kur jis gali susitvarkyti dokumentus, kad gautų sulaukusiems pilnametystės skiriamą piniginę sumą gyvenimo pradžiai. Kai Arūnas susiprato, buvo jau per vėlu.
Arūnas pasakojo, kad yra užsiregistravęs darbo biržoje. Tikisi susirasti darbą. Teigė, kad ankstesnės klaidos nekartotų ir pinigų nepadirbinėtų. Kalėjime suprato neteisingai pasielgęs ir pasimokė iš savo klaidų.
Arūnas ieško merginos. Kartu su kambarioku dalijasi kompiuteriu, rašo panelėms, bet kol kas paieškos nesėkmingos.
Kitai nakvynės namų gyventojai Violetai jau virš 60 metų. Moteris atrodė negirtaujanti. „Aš anksčiau labai gėriau ir dabar dar išgeriu. Neturiu ko slėpti“, – pasakojo Violeta.
Dėl savo girtavimų moteris susipyko su broliu ir neturėjo, kur eiti. Jau du metus gyvena nakvynės namuose. Violeta gyvenimo sąlygomis patenkinta, tik jos kambarys jai nepatinka. „Kitų kambariai žymiai gražesni, o mano ne toks“, – įsitikinusi moteris.
Labai kalbi ir nakvynės namų senbuvė Birutė. Moteris pasitiko tvarkingai susišukavusi, pasikvėpinusi. „Visi galvoja, kad nakvynės namuose gyvena tik apskurėliai. Aš manau, kad net ir tie, kurie čia gyvena, gali be vargo gražiai, tvarkingai apsirengti. Juk yra dėvėtų drabužių parduotuvės, ten galima rasti pigios aprangos“, – įsitikinusi Birutė.
Moteris atviravo, kad artėja jos gimtadienis, bet apie šventimą ji negalvoja. „Aš čia mažai su kuo bendrauju, tik pasisveikinu. Apie ką galima kalbėti su nieko gyvenime nemačiusiais žmonėmis. Daugeliui čia tik stikliukas rūpi“, – kalbėjo Birutė.
Socialinė darbuotoja Violeta sakė, kad neaišku, kiek laiko kambariai po remonto išbus tvarkingi. „Kiekviename aukštas turi lyderius, kurie kartais sudraudžia nevalyvus gyventojus. Bet greitai tie lyderiai pamiršta, dėl ko neseniai šūkavo ir patys palieka netvarką“, – pasakojo moteris.
Gyventojai nakvynės namuose gali gyventi iki pusės metų. Būna, kad gyvena ilgiau. Gyvenantys ne ilgiau kaip pusę metu moka 35 Lt, nuo pusės metų iki metų – 70 Lt, o gyvenantys daugiau nei metus – 105 Lt už komunalines paslaugas. Alytaus miesto savivaldybės gyventojai, atėję tik pernakvoti, nemoka.
Ankstyvas ruduo – ne tas metas, kada benamiai užplūsta nakvynės namus. Kaip teigė nakvynės namų direktorius Artūras Galakvoščius, benamiai užsigrūdinę. Šiuo metu pernakvoti ateina 12-14 žmonių, o žiemą apie 30. Nakvynės namai teikia ne tik laikino apnakvindinimo, bet ir apgyvendinimo paslaugas. Juose yra 40 vietų, skirtų pastoviems gyventojams.
Nakčiai apsistoję benamiai turi nakvynės namus palikti iki 8 val. ryto. „Nepramiega, nes yra veiklūs žmonės. Atsikėlę eina per miestą, renka metalą, butelius. Toks jų darbas. Kartais matome, kaip išėję kuičiasi konteineryje“, – pasakojo A. Galakvoščius.
Nakvynės namuose negalima girtauti, rūkyti patalpose, triukšmauti. Būtina gerbti kitus.
A. Galakvoščiaus teigimu, per metus būna dešimtys atvejų, kada prireikia policijos pareigūnų pagalbos. „Bandome susitarti kalbėdami, bet jeigu nepavyksta, kviečiame policiją. Mes neturime įgaliojimų panaudoti specialiųjų priemonių. Dažniausiai vyksta tarpasmeniniai konfliktai. Benamiai ko nors nepasidalija, ginčijasi dėl senų skolų. Ir žinoma, konfliktus dar labiau kursto alkoholis“.
Manydavau, kad nakvynės namuose apsvaigę nuo alkoholio asmenys neįleidžiami, bet pasirodo, kad jeigu jie nėra agresyvūs, pernakvoti gali.
„Pagal teisės aktus toks dalykas nelabai galimas, bet viskas palikta spręsti savivaldybėms. Mes blaivumo nenustatinėjame – gal tik atrodo, kad žmogus girtas. Leidžiame išsimiegoti, jeigu nekelia grėsmės aplinkiniams“, – teigė nakvynės namų direktorius.
Būdama budėtojo kambaryje pastebėjau ant sienos kabantį lapelį, kuriame įspėjama, kad viena moteris į nakvynės namus negali būti įleidžiama.
A. Galakvoščius paaiškino, kad nurodyta moteris nėra nakvynės namų gyventoja. Ji nešė savo draugams alkoholinius gėrimus, todėl dabar jos apsilankymai yra kontroliuojami.
Paklausus direktoriaus, ar darbuotojai nebijo užsikrėsti kokiomis nors ligomis, A. Galakvoščiaus teigė, kad nors tokia tikimybė nakvynės namuose yra didesnė, bet užsikrėsti galima ir vaikštant mieste, parduotuvėse.
„Šiandien mes turime geras sąlygas. Po remonto dušai yra labai geros kokybės. Prieš remontą jie buvo prastos būklės – nei pats žmogus galėjo sau padėti, nei mes jam galėjome padėti. Šiuo metu gali išsiprausti bet kuris, tik ne visi nori. Kai kurie sako, kad prausimasis – turčių išsigalvojimas“, – pasakojo A. Galakvoščius.
Pasak A. Galakvoščiaus, ne veltui sakoma: lenk medį, kol jaunas. „Čia jau tikri ąžuolai ir sutręšusios liepos. Sudėtinga jiems padėti pakeisti požiūrį. Bet mes stengiamės. Kai kuriems geriau gatvėje nei nakvynės namuose. Tokių dažniausiai laukia mirtis – žiemą sušąla“, – teigė nakvynės namų direktorius.