Neseniai šį pasaulį paliko mano teta, kuri visą savo gyvenimą taupė laidotuvėms. Aš jos paklausiau, ar tikrai tai taip svarbu? Juk, atrodo, gyvenk ir džiaukis, o numirus vis vien palaidos. Tačiau teta paaiškino: „Palaidot tai palaidos, vaikeli, bet kas man paminklą pastatys, jei nepaliksiu pinigėlių?“ Tai kiek gi tų pinigėlių paminklui reikia?
Pasirodo, visai nemažai. Kukliausias pasiūlymas, kokį pavyko rasti viešai skelbiamą – 600 eurų už vienvietės kapavietės sutvarkymą su labai kukliu paminklu. Prašmatnesnis vienvietės kapavietės įrengimas kainuotų iki 1800 eurų.
Dvivietės kapavietė sutvarkymo kaina svyruoja nuo 1450 iki 3400 eurų. Bet tai – tik orientacinės kainos. Pradėjus tartis su įmonės atstovu vis atsiranda papildomų sąlygų ir išlaidų.
Bet kapavietės sutvarkymas ir investicijos į tai – daugeliui lietuvių šventas reikalas. Ne veltui kuriame anekdotai apie tai, kad mums mažiau svarbu, kaip gyvename, labiau svarbu, kaip laidojame ir kapus prižiūrime.
Ką daro pigesnės jų priežiūros ieškantys lietuviai? Ne, jie nesistengia keisti tradicijų, rizikuodami tapti apkalbų objektu. Jie mieliau važiuoja į Lenkiją, kur ne tik maisto produktai pigesni, bet ir laidojimo bei kapavietės tvarkymo reikmenys.
Norėdami tuo įsitikinti, vėl išsiruošiame pas kaimynus lenkus. Čia pat už sienos esančiuose Seinuose randame įmonę, kuri gamina viską iš akmens, įskaitant ir paminklus.
Mus pasitinka ir maloniai pasisveikina vadybininkas. Pasiteirauja, kas mus domina, ko ieškom? Kol mes bandome suregzti sakinį lenkiškai, supratęs, kad mes lietuviai, jis kreipiasi į mus nepriekaištinga lietuvių kalba.
Sakome, kad domina paminklų kainos. Vaikinas paaiškina, kad reiktų žinoti, kokio paminklo norėtume ir klausinėja detalių. Na, mes nenorime nieko įmantraus, reikia paprasto tradicinio paminklo, su užrašu.
Dar sakome, kad esame girdėję apie paminklus iš kinietiško akmens. Nežinau, kuo jis skiriasi nuo ne kinietiško, bet vien tas žodis jau kelia įtarimą, kad kažkas bus blogiau.
Lenkų įmonės vadybininkas patvirtina, kad turi įvairaus granito, ir „kinietiško” taip pat, tačiau ramina, kad nereikia jo baimintis. Jis pakankamai tvirtas ir atsparus, paminklas tikrai nesubyrės ir nenugrius. Be to – tai išeitis mažesnį biudžetą turintiems žmonėms. Taigi tokio paminklo kaina būtų nuo 1200 iki 1500 zlotų (apie 285-357 eurai). Į šią kainą įeina: apvadai, graviruotas užrašas su nuotrauka. Taip pat atvežimas, betonavimas, pastatymas, visas kapavietės įrengimas! Taigi jokių papildomų rūpesčių, papildomų mokesčių. Tiesa, nepasiteiravau, ar vežtų į Klaipėdą, bet pristatymas Pietų Lietuvoje – nemokamas.
Kas nenori kinietiško akmens, gali rinktis brangesnį. Pasak vadybininko, populiariausias tarp lietuvių klientų yra juodas granitas, jis, beje, yra ir brangiausias. Tokio paminklo kaina perkopia per 2000 zlotų. Priklausomai nuo pasirinkto dydžio, juodo granito paminklas gali kainuoti nuo 2200 iki 2500 zlotų (apie 524-595 eurai). Ir vėlgi: už atvežimą, pastatymą ir aptvėrimą papildomai mokėti nereikės.
Lietuviai taip pat renkasi ir granitines plokštes, kuriomis uždengiama visa kapavietė. Vienas kvadratinis metras tokios 3 cm storio plokštės kainuoja apie 600 zlotų (apie 143 eurus).
Vadybininkas patikina, kad klientų iš Lietuvos pas juos netrūksta. Aš galvoju, kad jei mano teta būtų žinojusi apie lenkiškas paminklų kainas, gal laidotuvėms būtų po mažiau atidėjusi ir daugiau gyvenimui skyrusi?
Ar tikrai turėtų taip būti, kad visą gyvenimą taupai savo paties paminklui. Ir visgi, ar nebūtų paprasčiau, kaip kai kuriose pasaulio šalyse, užsėti visas kapines žolyte, pastatyti mažytę akmeninę lentelę ar nedidelį kryželį su užrašu, pamerkti vieną gėlytę, uždegti žvakutę? Ar statydami brangiausius paminklus, mes tikimės išsipirkti savo kaltes prieš mirusį žmogų? Ar tai tik viena iš gilių, brangių ir pakankamai keistų mūsų tradicijų, kurių nevalia keisti?
