„Visais būdais kabinuosi į gyvenimą. Tikiu, kad dar ne vėlu“, – viliasi lygtinai iš Panevėžio pataisos namų paleista ir Alytaus nakvynės namuose apsistojusi alytiškė Asta Jurkšaitienė, kurią iš kitų likimo draugų išskiria ant kojos segima apykojė – intensyvios priežiūros priemonė, kontroliuojanti kiekvieną moters žingsnį.
Ji – pirmoji Alytaus nakvynės namų gyventoja su tokiu kontrolės prietaisu, kurį kasdien privalo įkrauti, nusiimdama nuo kojos, o paskui ir vėl užsideda. Moteris su apykoje privalo būti per naktį.
Tačiau optimizmu trykštanti 49 metų alytiškė tuo nesiskundžia ir tikina, kad jokių nepatogumų prietaisas jai nesukelia. Ji kaip tik džiaugiasi atsiradusia galimybe į laisvę išeiti anksčiau – mat įstatymas numato, kad apykoję segėti sutikę nuteistieji įiš įkalinimo įstaigos gali išeiti anksčiau nei numato lygtinio paleidimo terminai.
„Iki to laiko turiu nepadaryti jokių pažeidimų. Nuo 22 iki 6 val. privalau būti nakvynės namuose. Prietaisas perduoda mano buvimo vietą. Apykoję turiu segėti iki gruodžio pradžios. Ja „pasipuošiau“ dar spalio mėnesio pabaigoje“, – sakė ir šilto, ir šalto savo gyvenime mačiusi moteris, prisipažinusi, kad gyvenime padarė ne vieną klaidą.
Viena didžiausių – toji, kuri lėmė, kad moteriai buvo paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė Panevėžio pataisos namuose. „Nužudžiau žmogų, savo sugyventinį. Jis mane skriausdavo, mušdavo, pati buvau padurta, bet dėl savo veiksmų gailiuosi, neturėjau teisės kitam žmogui atimti gyvybės“, – teigė A. Jurkšaitienė.
Pasak jos, visos negandos gyvenime prasidėjo po motinos mirties. Tada alytiškė įniko į alkoholio liūną. Moteris išėjo iš darbo, prarado butą ir pradėjo smukti žemyn, o neilgai trukus ir padarė nusikaltimą.
„Sėdėjau“ šešis metus. Labai ilgėjausi laisvės. Nuo manęs nusisuko artimiausi žmonės, aš buvau tarsi šeimos „gėda“. Dabar jau septynerius metu negeriu nė lašo alkoholio. Noriu susirasti darbą, lankau anoniminių alkoholikų susirinkimus. Labai noriu atnaujinti ryšius su sese, dukra. Manau, kad viskas įvyks pamažu. Aš labai stengiuosi gyventi kitokį gyvenimą“, – kalbėjo A. Jurkšaitienė.
Dar pataisos namuose ji susituokė su savo likimo draugu Lukiškių kalėjime kalinčiu Gražvydu Jurkšaičiu. Tai – antra alytiškės santuoka. Gražvydas laisvės niekada nepamatys, nes jis nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
„Už mergaitės nužudymą“, – prasitaria moteris. Smurtą nuo sugyventinio, kurį nužudė kentusi moteris patikino, kad už sunkų nusikaltimą kalinčio dabartinio vyro visai nebijo. „Man reikėjo artimo žmogaus. Ne pinigų, ne turtų, kaip kai kurioms, o žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti. Ir nors mano vyras jau „sėdi“ 21 metus, jo siela nėra „supuvusi“, – sakė alytiškė, patikinusi, kad kitų vyrų jai nereikia, savojo ji niekada nesiruošia palikti.
Su juo ji susitinka maždaug kas du mėnesius. Moteris džiaugias, kad sutuoktinis ją palaiko ir skatina kabintis į gyvenimą, nors pripažįsta, kad iki šiol daug randų nuo vyrų smurto yra likę ne tik jos ant veido, bet ir širdyje.
„Dabar nesuprantu, kodėl kenčiau smurtą, atleisdavau? Daug ką praradau. Dabar gyvenu nakvynės namuose. Bet džiaugiuosi, kad bent tokios sąlygos gyventi sudaromos likimo nuskriaustiems žmonėms. Čia man nėra blogai. Gyvenu tame pačiame kambaryje su vyresnio amžiaus negirtaujančia moterimi. Pati į alkoholį negaliu nė pažiūrėti. Tikiuosi, kad mano gyvenimas tik gerės“, – vylėsi A. Jurkšaitienė.