Vieniems patinka rinkti pašto ženklus, kitiems – rašiklius, o alytiškės Aušros Gaidienės, jau dešimtmetį gyvenančios Airijoje, namus puošia išskirtinė per tūkstantį varlių siekianti kolekcija. „Išgirdę, kad kolekcionuoju varles, žmonės dažnai klausia, ar gyvas“, – šypsosi Aušra.
Brangiausios rankų darbo varlės
Nors moteris gyvena Airijoje, sukaupta varlių kolekcija kantriai laukia savo šeimininkės namuose Alytuje. Specialioje lentynoje išsirikiavusios įvairaus dydžio, spalvų varlės, atkeliavusios iš ne vienos pasaulio šalies. Aušrai mieliausios iš akmens, medžio pagamintos rankų darbo varlės. Menininkės gyslelę turinčiai Aušrai rankų darbo kūriniai skleidžia ypatingą aurą.
Mintis kolekcionuoti varles Aušrai kilo pamačius televizijos laidą, kurioje buvo pasakojama apie garsaus šalies verslininko žmoną, taip pat kolekcionuojančią varles. „Jos buvo taip gražiai išdėstytos, ir pagalvojau, kodėl gi man nepradėjus jų rinkti. Tuomet mes dar gyvenome Alytuje. Iš kur gavau pirmąją varlytę, jau nebeatsimenu, bet greičiausiai pati ją ir nusipirkau“, – pasakojo Aušra.
Šiandien jos kolekcijoje jau yra daugiau nei 1000 eksponatų. Moteris priklauso ir šalies kolekcionuojančių varles asociacijai (KVA), kuri praėjusį savaitgalį atšventė savo penkerių metų gimtadienį. Aušra teigė, kad asociacijos narius sieja bendras tikslas, jie susirenka, pabendrauja, žaidžia įvairius žaidimus, rengia viktorinas, mainosi varlėmis.
„Lengvai suvaikėjame“, – juokiasi Aušra. „O kaip aš ten atsiradau? Mama per radiją išgirdo, kad Lietuvoje veikia KVA. Aš, jau gyvendama Airijoje, susiradau asociacijos steigėją, parašiau jai ir bendraujame iki šiol. Varlių kolekcininkų asociacijai priklauso 20 narių“, – sakė Aušra.
Moteris eksponatų ieško sendaikčių turguose, krautuvėlėse, kelionių metu, varlių dažnai padovanoja draugai. Bene brangiausia varlė Aušros kolekcijoje – kainavusi apie 50 eurų.
Kamuoja nenugalimas namų ilgesys
Jau dešimt metų Airijoje kartu su vyru ir dukra gyvenanti Aušra neabejoja, kad anksčiau, ar vėliau grįš gyventi į gimtąjį miestą. Nors svetimoje šalyje moteris jaučiasi laiminga, dirba mėgstamą darbą ir turi nusistovėjusį draugų ratą, tačiau Aušrą vis tiek labai traukia Alytus.
„Kaip ir visi tuo metu, išvažiavome metams padirbėti, tačiau pasilikome. Išvykę iš Alytaus čia palikome dvi paaugles dukras, kurios, baigę mokyklą, išvyko studijuoti į Angliją. Vyresnioji dukra studijas sėkmingai baigė ir grįžo gyventi į Alytų. Jaunesnioji dukra dar glaudžiasi šalia mūsų, tačiau ją, kaip ir visą šeimą, traukia Alytus“, – pasakojo moteris.
Ji prisipažino, kad Airijoje liko pagyventi ilgiau tam, kad padėtų dukroms įgyti norimą išsilavinimą ir padėtų finansiškai. Aušra teigė iki šiol kiekvieną kartą Lietuvą paliekanti su ašaromis, tačiau neslepia, kad ir Airijai yra labai dėkinga už suteiktas galimybes bei netikėtus gyvenimo vingius.
„Nors mūsų draugai, su kuriais mes bendraujame Dubline, neplanuoja grįžti, mums norisi namo. Žmonės yra skirtingi: vieni nori, kiti -ne. Lietuvoje miela, viskas sava. Aš gimiau Rokiškyje, bet tėvai į Alytų atvažiavo, kai man buvo dveji. Man Alytus yra gimtasis miestas, o Airijoje visada jaučiamės svetimi, trauka namams yra begalinė. Mama su dukra laukia, kada grįšime“, – šypsosi Aušra.
Airijoje atrastas pomėgis virto pajamų šaltiniu
Nuo vaikystės eiles kurianti ir pirmąją savo poezijos knygą planuojanti išleisti Aušra Airijoje atrado ir dar vieną aistrą. Moteris pradėjo kurti unikalius, vienetinius papuošalus, o prisiminusi pradžią juokėsi, kad istorija prasidėjo labai įdomiai.
„Tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, sutikau tinkamą žmogų. Turbūt net susapnavusi nebūčiau, kad aš kursiu papuošalus. Tai buvo netikėta ir visiškai nauja. Airijoje sutikau Nataliją, kuriai būsiu dėkinga visą gyvenimą.
Mes kartu su ja nuomojomės namą. Tuo metu buvo organizuojami karoliukų vėrimo kursai, kuriuos norėjome lankyti abi kartu. Tačiau Natalija pasiūlė nueiti, pasižiūrėti, ar verta, o galiausiai mane namuose pamokė karoliukų vėrimo ypatybių“, – papuošalų kūrybos kelio pradžią prisiminė alytiškė.
Ji pridūrė, kad pirmieji darbai buvo labai primityvūs, tačiau dabar moteriai jau nestinga užsakymų, ji kuria išskirtinius, masyvius, spalvingus papuošalus. Ši veikla tapo pagrindiniu Aušros pajamų šaltiniu.
Moteris prisipažįsta, kad kurti papuošalus, jai labai patinka. „Aš nėriau jau jaunystėje ir man labai gerai sekėsi, o dabartiniai mano kūriniai – iš vašeliu nertos vielos ir įvairių karoliukų, akmenukų. Tai yra mano pomėgis. Kurdama papuošalus atsipalaiduoju, pasisemiu gerų emocijų. O kai liūdna, rašau eiles“, – juokiasi menininkė.
Savaitę Lietuvoje viešėjusi moteris jau planuoja, kada vėl grįš į gimtąjį miestą. Aušra įsitikinusi, kad žmogus pats turi šypsotis, jeigu nori, kad jam šypsotųsi kiti, todėl į dažnai pasigirstančius komentarus, kad Lietuvoje žmonės – pikti, susiraukę, nelaimingi, Aušra tik numoja ranka ir sako, kad Lietuvoje jaučiasi labai laiminga.