Ribos dažniausiai egzistuoja mūsų galvose

Vasario 14 dieną Vilniuje įvyko tarptautinis „I – Karate – Global“ įtraukiojo para karate „Vilnius Open 2026“ čempionatas, subūręs daugiau nei 50 dalyvių skirtingose negalios kategorijose. Į sostinę atvyko sportininkai iš Belgijos, Slovėnijos, Latvijos, Vengrijos ir Lietuvos. Tarp jų – ir trys Alytaus miesto atstovai iš Neįgaliųjų ir jų tėvų bei globėjų asociacijos MIRABILIA.

Apie šią patirtį kalbamės su asociacijos vadove Gitana Pinkevičiene

– Kaip viskas prasidėjo? Ar seniai ruošėtės šiam keliui?

– Viskas prasidėjo prieš pusantrų metų, kai gavome elektroninį laišką iš Karate Kyokushin klubas „Kamuido“. Jie kvietė mūsų jaunuolius prisijungti prie treniruočių ir išbandyti jėgas karate.

Tą akimirką net pagalvojome, kad laiškas mus pasiekė per klaidą. Atrodė, kad tai ne mums. Mūsų galvose žmonės su negalia ir karate nelabai derėjo – sunkiai įsivaizdavome, kaip tai galėtų atrodyti praktiškai.

Tačiau nusprendėme nepabėgti nuo galimybės vien dėl savo pačių stereotipų. 

Nuvažiavome, susitikome su treneriais, pamatėme jų profesionalumą ir nuoširdų tikėjimą kiekvienu žmogumi. Paaiškėjo, kad tai speciali metodika, sukurta Belgijos karatė meistro Eric Bortels.

Treniruočių metu naudojamos specialios, pritaikytos priemonės, aiški struktūra ir vizualiniai bei fiziniai orientyrai, kurių pagalba žmogus su intelekto ar fizine negalia gali atlikti karate judesius. Tai sistema, leidžianti kiekvienam dalyviui judėti savo tempu, bet kartu patirti tikrą karate esmę – discipliną, pagarbą ir savikontrolę.

Taip prasidėjo kelias, kuris atvedė iki tarptautinio čempionato.

– Kas atstovavo Alytui šiame čempionate?

– Mūsų asociacijai atstovavo trys jaunuoliai: Kotryna Molevičiūtė, Ieva Guzaitė ir Pijus Urbonavičius. Jie drąsiai žengė ant tatamio ir varžėsi kartu su kitų šalių sportininkais. Jaunuoliai varžėsi skirtingose kategorijose ir įgijo neįkainojamos varžybinės patirties.

Didžiuojamės jų susikaupimu, ryžtu ir atkaklumu. Jie stovėjo kaip lygūs su lygiais – kaip sportininkai, kovotojai, asmenybės.

– Ar visuomenės reakcija vis dar stebina?

– Taip. Kai pasakydavome, kad dalyvausime įtraukiojo karate čempionate, dažnai matydavome nustebusius žvilgsnius. Žmonėms vis dar sunku suderinti du žodžius – negalia ir karate. Atrodo, kad tai dvi nesuderinamos realybės.

Bet ši patirtis mus išmokė – ribos dažniausiai egzistuoja mūsų galvose.

Karate – tai ne tik smūgiai ar technika. Tai disciplina, koncentracija, pagarba, kantrybė ir nuolatinis darbas su savimi. Tai kelias, kuriame kiekvienas žingsnis jau yra pergalė. Mūsų jaunuoliai tuo keliu eina drąsiai, o mes matome, kaip sportas stiprina jų pasitikėjimą savimi ir savarankiškumą.

– Pakalbinkime ir pačius sportininkus. Kaip jautėtės prieš varžybas?

Kotryna: „Buvo labai daug jaudulio, bet ir džiaugsmo. Smagu buvo būti tarp tiek daug sportininkų.“

Ieva: „Labai laukiau šios dienos. Norėjau parodyti, kad galiu.“

Pijus: „Buvo gera stovėti ant tatamio. Jaučiausi kaip tikras kovotojas.“

– Kuo šis čempionatas svarbus plačiąja prasme?

– Šis čempionatas buvo ne tik apie medalius. Jis buvo apie matomumą. Apie stereotipų griovimą. Apie tai, kad žmonės su negalia gali būti aktyvūs, stiprūs ir konkurencingi sporte. Tokie renginiai keičia visuomenės požiūrį ir augina supratimą.

– Kam norėtumėte padėkoti?

– Nuoširdžiai dėkojame įmonėms, kurios remia mūsų veiklas ir padeda jaunuoliams augti, tobulėti bei drąsiai žengti į tokias patirtis. Jų palaikymas – tai realios galimybės, kurios virsta pergalėmis ir pasitikėjimu savimi.

Taip pat dėkojame Karate Kyokushin klubui „Kamuido“ už galimybę būti šios bendruomenės dalimi, treneriams Gintarui ir Laurai Kazilioniams – už tikėjimą, mūsų asociacijos užsiėmimų specialistei Irmai Katelynienei – už laiką ir darbą su jaunuoliais, bei tėvams ir visai palaikymo komandai.

Ir, žinoma, ačiū mūsų jaunuoliams. Jūs keičiate požiūrį – ne tik sporto salėje, bet ir visuomenėje.