Vos sulaukus dvidešimties – pagrindinis vaidmuo režisieriaus Šarūno Barto filme „Šerkšnas“, filmavimasis kartu su Holivudo žvaigžde Vanessa Paradis ir Kanų festivalio raudonasis kilimas. Po to – vaidmenys Keistuolių teatre. Ir štai šiandien ji – Alytaus miesto teatro trupės aktorė. Tokiais kūrybiniais viražais klostosi aktorės Lyjos Maknavičiūtės gyvenimas. Įsitaisę jaukiuose Alytaus miesto teatro krėsluose kalbamės su Lyja apie kiną, muziką ir teatrą, apie „sostinės vaiko“ gyvenime staiga atsiradusį mažesnį miestą ir apie artėjantį spektaklį „Pilėnai“, kuris bus rodomas jau sausio 23 d.
Lyja, kaip apskritai atsiradai teatre?
Teatras mano gyvenime atsirado dar mokykloje. Lankiau legenda tapusią teatro studiją „Elementorius“ pas Gediminą Storpirštį ir Vytautą Rašimą. Taip pat mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, smuiko klasėje, tad scena man buvo pažįstama. Galima sakyti, jog aš joje augau. Teatru susidomėjau norėdama geriau pažinti save ir savo jausmus bei emocijas, perteikti jas per kokį nors personažą.
Baigusi mokyklą tvirtai žinojau, jog turiu tik tris pasirinkimus – vaidybos studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip pat vaidybos studijos Klaipėdos universitete pas Valentiną Masalskį arba smuiko studijos. Norėjosi tęsti ir muzikantės karjerą, ji man visą laiką švietėsi tarsi pilna akimi. Visgi, pasirinkau tai, kas man labiausiai leido jaustis savimi – teatras.
Sulig teatro atradimu mano gyvenime prasidėjo įdomus periodas.
Kokie vėjai atnešė į Alytų ir šio miesto teatrą?
Sulaukusi pasiūlymo tikrai negalvojau stereotipiškai, jog tai mažesnio miesto teatras. Buvo labai smagu gauti kvietimą prisijungti. Kita vertus, nesu atsiskyrusi nuo Vilniaus – vaidinu Keistuolių teatre, turiu lūkesčių vaidinti kitų teatrų spektakliuose kaip laisvai samdoma aktorė. Daug važinėju maršrutu Alytus-Vilnius-Alytus.
Niekada negalvojau, kad dirbsiu Alytaus miesto teatre – tai man naujas gyvenimo posūkis. Naujas, bet labai gražus.
Pamenu, dėstytojai sakydavo, jog teatre turime ugdyti tą aktorinį raumenį, kad jis nenusilptų. Man buvo keista, kaip aš galiu ugdyti tą raumenį jeigu neturiu darbų? Taip, darbų turėjau, bet jie nebuvo nuoseklūs. Mane sudomino tai, jog dirbdama Alytaus miesto teatre aš turėsiu galimybę lavinti ir projektuoti save kaip aktorę. Baigus studijas apskritai buvo sunku pasakyti, kad aš esu aktorė, juo labiau – dirbanti aktorė. Dabar aš tai galiu pasakyti drąsiai. Atsirado naujas požiuris į save: „Aš jau esu aktorė“. Jaučiu, jog nuosekliai dirbdama ugdau save, auginu tą aktorinį tvirtumą ir galiu drąsiai teigti, jog esu aktorė – taip, dar jauna, bet aktorė.
Tas stabilumas turbūt prideda ir pasitikėjimo savimi…
Be abejo. Prideda ne tik pasitikėjimo, bet ir atsakomybės. Tada pradedi labiau gilinti savo žinias. Nesakau, kad aš jų negilinau iki tol, bet kuomet turėdamas vaidmenų teatre dar turi dirbti papildomus darbus, atsiranda nepasitikėjimas pačia profesija. Tada pradedi nesuprasti, kodėl tuos ketverius metus praleidai akademijoje. Gavusi tokią galimybę, kaip dabar privalau stengtis. Bet kuriam jaunam, savo kelią dar tik kuriančiam žmogui, nebūtinai aktoriui, itin svarbu ta duoklė savo profesijai. Atsakomybė, pasitikėjimas ir nuoseklumas – trys svarbiausi aspektai norint būti savo srities profesionalu.
Jaunas aktorius ir mažesnio miesto teatras – ši situacija daugiau duoda ar atima?
Nematau nieko, kas galėtų kažką pridėti ar atimti – yra taip, kaip yra ir tai mane stiprina. Aš tiesiog žinau, ko siekiu. Sėdėdama Vilniuje aš tiesiog laukčiau. Čia, mažesniame mieste, aš turiu galimybę dirbti ir ugdyti tiek savo, tiek šio miesto žmonių kultūrą. Man tai yra svarbiausia. Stengiuosi nelyginti didesnio ar mažesnio miesto galimybių. Svarbu, jog yra galimybė kurti ir yra žiūrovai. Tai yra faina ir suteikia pilnatvės.
Tavo kaip aktorės ryški pradžia buvo kine – vienas pagrindinių vaidmenų Šarūno Barto filme „Šerkšnas“, filmavimasis kartu su Holivudo žvaigžde Vanessa Paradis. Dabar tavo gyvenime daugiau teatro. Ir dar greta viso to – labai daug muzikos. Kur jautiesi labiausiai savimi?
Geras klausimas. Manau, kad visur galiu jaustis savimi. Tai labai skirtingos, bet ir labai panašios patirtys. Labiausiai jaučiuosi savimi tada, kai esu tokia, kokia esu. Kinas, muzika ir teatras yra tik formos, kuriose aš galiu kurti. Muzikos pasaulis man leidžia kurti savo muziką, realizuoti dar mokykloje, už teatro ribų išmoktas pamokas. Teatre aš galiu kurti vaidmenis, bendrauti su žmonėmis, plėsti savo socialinį ratą, taikyti psichologijos žinias. Kine galiu jaustis labiau „sustojusi“, gilintis į save ar tiesiog būti savimi pernelyg negalvojant apie ekspresiją, kurti vaidmenį atsispiriant nuo kitokių dalykų negu teatre. Dramos terapijoje, kurią taip pat studijavau – daugiau analizės ir psichologijos.
Alytaus miesto teatre esi gana neseniai, nuo šio sezono pradžios, tačiau jau vaidini nemažai spektaklių. Kurio labiausiai lauki?
Kitą savaitę bus „Pilėnai“, dar kitą savaitę – kitas spektaklis, dar po savaitės – dar kitas. Kiekvieną savaitę laukiu vis kito spektaklio. Tikrai neturiu pačio mylimiausio spektaklio. Man atrodo, tai netgi neįmanoma – juk negali mylėti tik vieną savo vaiką.
Aišku, viena yra kai nuo pat pradžių dalyvauji spektaklio kūrybiniame procese, kita – kai esi įvedamas į vaidmenį. Sunkiau kai esi įvedamas į vaidmenį, nes tada nepatiri to magiško proceso, vaidmuo būna mažiau „išmylėtas“.
Po savaitės, sausio 23 d. tavęs laukia vaidmuo spektaklyje „Pilėnai“. Užsiminei, jog spektaklio kūrimo procesas yra magiškas dalykas. Aktoriai po „Pilėnų“ premjeros dalinosi mintimis, jog šio spektaklio repeticijos iš tiesų buvo kažkas ypatingo. Koks buvo „Pilėnų“ gimimas?
Jis buvo labai nuoseklus ir pedagogiškas. Aleksandras Špilevojus yra labai pedagogiškas režisierius. Visą laiką jutau sklindantį gero mokytojo jausmą. Aš iš jo labai daug išmokau, visų pirma – pasitikėti savimi ir savo kuriamu vaidmeniu. Tuo metu man tai buvo labai svarbu.
Tai buvo pats pirmas mano vaidmuo Alytaus miesto teatre. Buvo įdomu susipažinti su trupe, pajausti jos atmosferą.
„Pilėnai“ yra nepaprastas spektaklis. Jis jungia ne tik nagrinėjamas temas, bet ir daugybę panaudotų techninių galimybių. Tai be galo autentiškas ir profesionalus spektaklis. Po „Pilėnų“ aš suvokiau, jog teatre gali sukurti bet ką. Tereikia turėti tikslą, žinoti ką darai ir tada scenoje gims stebuklingi dalykai.
Tragišką Pilėnų istorija glūdi dar XIV amžiuje. Kaip ją sekėsi „atrakinti“ jums, XXI amžiaus žmonėms, gyvenantiems tarsi kardinaliai kitokiame pasaulyje? Kita vertus, ar mūsų dabarties situacija labai skiriasi nuo Pilėnų? Tas pats nerimas, jog priešas yra visai šalia ir „tiksi“ lyg laiko bomba prie mūsų valstybės sienos…
Vaidindama „Pilėnuose“ negalvoju, kaip XIV amžiuje, Pilėnų tragedijos metu jautėsi kunigaikščio Margirio žmona, nes meluočiau sau – aš to nežinau, galiu tik nujausti. O ta nuojauta kyla iš šių laikų įtampos, propagandos, iš to jausmo, kad kažkas gali greitai nutikti. Tai nerimo, bet kartu ir šviesos bei vilties jausmas. Šiame spektaklyje yra labai daug vilties, ypač paskutinėje scenoje, kai ateina ir uždainuoja berniukas. „Pilėnų“ šokiuose taip pat yra daug šviesos. Neveltui sakoma, kad kai yra sunku, reikia tai „išdūkti“: sportuoti, šokti, kažką veikti.
„Pilėnuose“ kalbame ne tik apie Pilėnų istoriją, bet ir apie tai, kas vyksta mūsų pasaulyje. Kalbame apie tai, kad galime greitai netekti savo laisvės. Kaip mes tada elgsimės? Ar mes bėgsime? Ar šauksimės pagalbos? Ar stovėsime už savo laisvę?
Kaip manai, kodėl alytiškiai ir miesto svečiai turi pamatyti „Pilėnus“?
Kai galvoju apie „Pilėnus“, mintyse turiu keturis žodžius – laisvė, troškimas, galia ir pasirinkimas. Aš manau, jog Alytuje tikrai yra žmonių, kurie stebėdami spektaklį nori ne tik pamatyti gražų paveiksliuką, bet ir susimąstyti, ką jie pasirinktų tokioje situacijoje – bėgti ar pasilikti?
Spektaklis „Pilėnai“ (rež. Aleksandras Špilevoj) – sausio 23 d., 18 val., Alytaus miesto teatro Didžiojoje salėje. Bilietai – Alytaus miesto teatro kasoje ir internetu www.alytausteatras.lt
Asmeninio albumo nuotr.
Pilėnai. Arvyko Gudo nuotr.
Karolinos Povilanskaitės – Zaperackienės nuotr.
