Kitoks Mažosios Lietuvos pasaulis, kitokia drabužių dėvėjimo kultūra, kuria nuo pačių seniausių laikų domino keliautojus, vietos šviesuolius, o vėliau ir mokslininkus.
Apie rūbus pasakota įvairiai: kartais jie tik išvardijami, kartais išsamiai aprašomi, pateikiamos net iliustracijos, bylojančios ne tik apie dėvėjimo tradicijas, bet ir apie gamybos būdus. Išskirtinis XVII–XVIII a. lietuvininkų kostiumo bruožas – margumas, kuris ypatingai traukė svetimtaučių tyrinėtojų ir etnografų akį.
Vokiečių autoriams dažnai atrodė, kad lietuvininkai rengiasi keistai ir egzotiškai. Svetimtaučiams Mažosios Lietuvos gyventojų rūbai priminė net Rytų kraštų apdarus. Sakoma, kad XVIII a. pažymėtas ne tik kaip lietuvininkų kultūros bei papročių išbandymų metas. Tai – laikotarpis, kuriame nugulė maras, badmetis ir vėliau įvykusi kolonizacija. Prasidėjo nutautinimo metas, naikinęs visą etninę patirtį.
Vokiečiai reglamentavo ir lietuvininkų aprangą, 1681 metais išleistas „Dėvėsenos potvarkis“, pagal kurį lietuviams nevalia vilkėti kaip vokiečiams. Lietuvininkams draudžiama mokėti tokį patį atlyginimą kaip bernams ir mergoms vokiečiams. Nesilaikantys šio potvarkio, tiek darbdavys, tiek ir lietuvininkas samdinys buvo baudžiami kalėjimu. Vėliau išleidžiamas įsakymas, draudžiantis lietuvėms ūkininkėms ir tarnaitėms vilkėti šilko rūbus. Drausta pirkti milo rūbus, batus, fabrikines skaras, kojines, skrybėles, pirštines.
Alytaus kraštotyros muziejuje eksponuojama bendra Šilutės H. Šojaus ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejų paroda „Istorijos atspindžiai Mažosios Lietuvos gyventojų aprangoje“ pristato ir supažindina su įdomia ir kitoniška drabužių dėvėjimo kultūra Rytprūsiuose ir Klaipėdos krašte. Parodoje ne tik apžvelgiama Vakarų Lietuvos kostiumo kaita nuo kuršių laikų iki XX amžiaus pradžios, bet ir pateikiamos seniausiųjų Mažosios Lietuvos gyventojų dėvėtų rūbų rekonstrukcijos, atkurtos ir pasiūtos remiantis etnografine medžiaga.
Alytaus kraštotyros muziejuje lankytojai laukiami 2015 m. rugsėjo 8 d., 17 val. , kur bus keliaujama po paslaptingąjį lietuvininkų pasaulį, sužinoma, kada galva dabinama „kyku“, o kada nuometu, kada reikėtų segėti „delmoną“, o kada be „šiuršės“ (prijuostės) į kiemą negalima išeiti.