Viršvalandinis darbas – viena jautriausių ir dažniausiai praktikoje pasitaikančių darbo teisės temų. Darbdaviai ir darbuotojai ne visada tiksliai žino, kada galima dirbti viršvalandžius, kaip tai turi būti fiksuojama, ir svarbiausia – kokiais atvejais privaloma mokėti už papildomą laiką. Nors Darbo kodeksas apibrėžia viršvalandžių reglamentavimą, realiose situacijose kyla nemažai neaiškumų ir net ginčų.
Kada viršvalandinis darbas laikomas teisėtu?
Pagal galiojantį Darbo kodeksą, viršvalandinis darbas leidžiamas tik išimtiniais atvejais – darbuotojo sutikimu arba esant būtinybei užtikrinti viešąją tvarką, užkirsti kelią nelaimėms ar užbaigti neatidėliotiną darbą. Be to, 2025 m. sausio 1 d. įsigaliojus Kodekso pakeitimams, dar labiau sugriežtinta viršvalandžių trukmės kontrolė – nustatyta, kad viršvalandinis darbas negali viršyti 8 valandų per 7 dienas (išskyrus kolektyviniuose susitarimuose numatytas išimtis).
Dažnai darbuotojai patys imasi papildomo darbo manydami, kad tai bus automatiškai apmokėta, tačiau taip nėra. Jeigu darbuotojas dirba viršvalandžius be darbdavio nurodymo ar rašytinio sutikimo, tai gali būti vertinama kaip savanoriškas darbas, už kurį mokėti neprivaloma. Tokiais atvejais patartina kreiptis į darbo teisės ekspertus, tokius kaip Motieka, kurie padeda įvertinti konkrečią situaciją ir apsaugoti kliento interesus.
Kaip turi būti atlyginama už viršvalandžius?
Darbo kodeksas numato, kad viršvalandinis darbas turi būti atlyginamas ne mažiau kaip 1,5 karto didesniu tarifu nei įprastas darbo užmokestis. Tačiau su darbuotoju gali būti susitarta ir dėl kitokio kompensavimo būdo – pavyzdžiui, suteikti papildomą poilsio laiką, kurio trukmė atitiktų dirbtas viršvalandžių valandas.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad darbo užmokesčio už viršvalandžius tvarka turi būti aiškiai apibrėžta darbo sutartyje arba vidaus dokumentuose. Darbdavio pareiga – fiksuoti viršvalandžius ir tinkamai juos apmokėti, priešingu atveju darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją.
Kada viršvalandžiai gali būti neapmokami?
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viršvalandinis darbas visada turi būti kompensuojamas, praktikoje yra išimčių. Pavyzdžiui, jei darbuotojas pats savavališkai lieka ilgiau darbe, nedera automatiškai tikėtis papildomo atlygio. Taip pat aukštesnių pareigų darbuotojams, kurių darbo laikas yra lankstesnis (pvz., vadovams), darbo sutartyje gali būti numatyta, kad jų funkcijos apima ir viršvalandžius be atskiro apmokėjimo.
Tačiau tai turi būti aiškiai ir teisėtai įtvirtinta sutartyje – priešingu atveju darbuotojas turi pagrindą reikalauti atlyginimo.
Viršvalandinis darbas – tai ne tik darbdavio atsakomybė už darbo organizavimą, bet ir darbuotojo atsakomybė žinoti savo teises. Ar visada būtina sutikti su viršvalandžiais? Kada verta juos dokumentuoti? O gal verta iš karto derėtis dėl papildomo poilsio laiko? Šie klausimai turi būti aptariami ne po fakto, o iš anksto – kol dar neįvyko konfliktas ar nepasitenkinimas.
