„O Roma ką jau moka, tai moka – priimti svečius, priimti piligrimus. Net galvoju – tūkstančiai eina per bazilikas, šimtai klausia jose tarnaujančiųjų, o jie geba maloniai ir suprantamai viską paaiškinti, net keletą kartų. To kantrumo reikia pasimokyti, man pirmam, o vėliau ir kitiems“, – sako Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonas Rytis Baltrušaitis.
Pavasario pradžioje Roma kalbėjo lietuviškai. Piligrimai iš visos Lietuvos, taip pat ir išeivijos lietuviai, kovo 1–4 dienomis Amžinajame mieste susibūrė švęsti Katalikų Bažnyčios Jubiliejaus metų. 2025-ųjų Jubiliejaus šūkis – „Vilties piligrimai“ (lotyniškai Peregrinantes in Spem).
Tarp maždaug 2,5 tūkst. piligrimų buvo ir 42 alytiškiai, grupę lydėjo klebonas R. Baltrušaitis.
Klebone, kas yra Jubiliejaus metai? Ką jie reiškia piligrimui? Ar šiuos metus galime švęsti tik Romoje?
Senovės žydų Jubiliejiniai metai (vadinti yōbēl, „avino“ metais, nes šventė buvo skelbiama avino rago garsu) buvo šventieji metai. Šiuo laikotarpiu Mozės įstatymas nustatė, kad žemė, kurios vienintelis savininkas buvo Dievas, turi grįžti buvusiam savininkui, o vergai privalo atgauti laisvę. Paprastai šie metai švęsti kas 50 metų.
Krikščionybės epochoje, po pirmojo Jubiliejaus 1300 m., popiežius Bonifacas VIII nustatė Jubiliejaus šventimo terminus kas 100 metų. Romiečiams paprašius popiežiaus Klemenso VI (1342 m.), šis laikotarpis buvo sutrumpintas iki 50 metų.
1389 m., prisimindamas Kristaus gyvenimo metų skaičių, Urbonas VI norėjo nustatyti jubiliejinį ciklą kas 33 metus ir paragino 1390 m. švęsti Jubiliejų, kurį jau po jo mirties šventė Bonifacas IX.
Tačiau 1400 m., pasibaigus anksčiau nustatytam penkiasdešimties metų laikotarpiui, Bonifacas IX patvirtino atlaidus į Romą plūstantiems piligrimams.
Martynas V 1425 m. šventė Jubiliejų pirmą kartą atidarydamas Šventąsias duris Laterano Šv. Jono bazilikoje.
Paskutinis 50 metų jubiliejų šventė popiežius Mikalojus V 1450 m. Paulius II jubiliejinį laikotarpį nustatė kas 25 metus, o 1475 m. naujus Šventuosius metus šventė Sikstas IV. Nuo tada eiliniai jubiliejai buvo rengiami reguliariai. Deja, Napoleono karai sutrukdė švęsti 1800 ir 1850 m. Jubiliejus.
Jie buvo atnaujinti 1875 m., po Romos prijungimo prie Italijos karalystės, tais metais Jubiliejai buvo švenčiami be tradicinių iškilmių.
Bendrąją prasme Jubiliejaus metai piligrimui reiškia pelnyti visuotinius atlaidus sau ar kitiems, keliauti su intencija: padėkoti, atsiprašyti, daryti atgailą, pažinti Dievo valią, pajusti Bažnyčios bendruomenės jėgą, dalyvauti Visuotinės Bažnyčios susitikime. Taip pat padaryti kažkokį konkretų sprendimą ar suformuluoti siekį, kuris pareikalautų pastangų, bet kad būtų realiai perkeičiantis gyvenimo tikrovę – į šviesesnę, į daugiau…
Švenčiant Jubiliejaus metus esame kviečiami vykti į Romą, nes Roma – katalikybės centras, Romoje popiežius, Romoje apaštalų Petro ir Pauliaus kapai. Ten turi galimybę net fiziškai, jau nekalbant, kad ir dvasiškai, įkvėpti katalikiškumo, tokio autentiško, drąsaus, veržlaus. Ypač jei esi iš kokios mažytės Lietuvos parapijėlės, tai net fiziniai Romos bazilikų masteliai kelia ir nuostabą, ir dvasią, ir natūralų Dievo garbinimą.
Tačiau, kaip žinia, ne visi gali keliauti į Romą. Galima ir Lietuvoje lankyti Jubiliejaus bažnyčias, turint piligrimo pasą, gauti antspaudą, melstis. Bet labai svarbu, pirmiausia ir svarbiausia, kad vyktų vidinė kelionė, kad aš savo viduje keliaučiau Dievop, kad leisčiausi Jo užkalbinamas ir suviliojamas.
Kuo svarbios Šventosios durys ir jų atidarymas?
Simboliniu požiūriu Šventosios durys įgyja ypatingą reikšmę: jos yra galingiausias Jubiliejaus ženklas, nes galutinis piligrimų tikslas yra jas pereiti. Popiežiaus atidarytos durys yra oficiali Šventųjų metų pradžia. Iš pradžių buvo tik vienos durys – į Laterano Šv. Jono baziliką, kuri yra Romos vyskupo katedra. Vėliau, kad kuo daugiau piligrimų galėtų dalyvauti Jubiliejaus patirtyje, kitos Romos bazilikos taip pat atidarė savo Šventąsias duris.
Peržengdamas Šventųjų durų slenkstį piligrimas prisimena ištrauką iš Evangelijos pagal Joną 10 skyriaus: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras.“ Ėjimas per Šventąsias duris išreiškia apsisprendimą sekti Jėzumi, kuris yra Gerasis Ganytojas, ir būti jo vedamam. Durys yra praėjimas, įvesdinantis piligrimą į bažnyčios vidų. Krikščionių bendruomenei bažnyčia yra ne tik šventa erdvė, į kurią reikia žengti pagarbiai, laikantis tinkamo elgesio ir aprangos kodo, bet ir bendrystės, kuri kiekvieną tikintįjį sieja su Kristumi, simbolis: tai susitikimo ir dialogo, susitaikymo ir taikos vieta, kuri laukia kiekvieno piligrimo. Bažnyčia iš esmės yra tikinčiųjų bendruomenės vieta.
Romoje ši patirtis įgyja ypatingą reikšmę dėl ypatingų sąsajų tarp Amžinojo miesto ir šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, kurie Romoje įkūrė krikščionių bendruomenę ir kurių mokymas bei pavyzdys yra pavyzdys visuotinei Bažnyčiai. Romoje yra šventųjų Petro ir Pauliaus kapai, jie čia buvo nukankinti, ir kartu su katakombomis šios šventos vietos – tai nuolatinio dvasinio įkvėpimo vietos.
Keturios pirmos kovo dienos buvo skirtos Lietuvos piligrimystei Romoje. Kaip jai rengėsi Lietuva? Beje, ar kiekviena šalis turi savo piligrimystės dienas?
Nesu tikras, ar kiekviena šalis turi savo nacionalinę piligrimystę. Manyčiau, kad ne, nes yra tokių šalių, jog Roma „užlinktų“. Tarkim, būtų nacionalinė JAV arba Lenkijos piligrimystė. Tai šv. Mišioms jau reikėtų stadionų, nepakaktų popiežiškųjų bazilikų, į kurias puikiai tilpo Lietuvos piligrimai. Labiau tikėtina, kad kitos šalys daro miestų arba vyskupijų piligrimystes, pavyzdžiui, Paryžiaus vyskupijos piligrimystė.
Lietuvoje buvo paskirtas pagrindinis koordinatorius ir vyskupijų koordinatoriai bei komanda, kuri pagelbėjo. Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas derino reikalus su Roma, užsakinėjo maldai ir piligrimystei skirtas vietas. Kaip visi gerai matėme, liturgija rūpinosi Kunigų seminarijos ugdytiniai ir, turiu pasakyti, vaikinai tobulai atliko šią užduotį. Buvo gera švęsti neskubant, viską ramiai apmąstant. Galvojau, kokia tai solidi patirtis jiems, jų pasirengimui kunigiškajai tarnystei. Taip pat visi drauge giedojome dėl nuostabaus jungtinio choro. Iš anksto buvo derinama, kas skaitys, kas neš atnašas, vyskupai žinojo, kada, kur ir kuris vadovaus Eucharistijai, kunigai registravosi išpažinčių klausymui.
Ir kiekviena grupė ruošėsi savaip. Pavyzdžiui, Alytaus Šv. Kazimiero parapijos grupė buvo pakviesta kasdien melstis Jubiliejaus metų maldą, o sekmadieniais ją bažnyčioje meldžiasi visa bendruomenė garsiai; mūsų grupė skaitė popiežiaus Pranciškaus jubiliejaus metų bulę „Spes non confundit“ („Viltis neapgauna“) ir vieno susirinkimo metu ją apsvarstė mažose grupelėse.
Labai džiaugiuosi, kad mūsų parapijos vargonininkė Rima du parapijos chorus išmokė Jubiliejaus metų himną, kurį Romoje kasdien giedojome, ir atkreipiau dėmesį, kad pirmomis dienomis labiau giedojo tik choras, dalyviai tylėjo. Tai reiškia, kad parapijose negieda. Vienų Mišių metu, einant procesijoje, girdžiu būrelį žmonių gan garsiai giedant himną. Pakeliu akis – mūsiškiai. Širdis džiaugėsi.
Patiems Jubiliejaus metams pradėta ruoštis gan iš anksto, nes visiems buvo aišku, kad 2025-ieji – eilinio Jubiliejaus metai. Ir Lietuva nevėlavo. Kai kurios vyskupijos buvo aktyvesnės, dėl to ir kitoms teko pasidžiaugti jų darbo vaisiais. Pavyzdžiui, Telšių vyskupija. Ji ir piligrimų pasus paruošė, ir Jubiliejaus metų maldą, ir skareles, kurios labai pravertė ganant „avių bandą“ Romos ganyklose.
Kodėl Jums pasirodė svarbu pakviesti drauge vykti ir parapijos bendruomenės narius? Ar Roma, Jūsų nuomone, buvo pasiruošusi priimti piligrimus?
Pradžioje neplanavau vykti į Romą, nes joje tenka ir taip kartkarčiais būti. Bet pamąsčiau, kad kitas Jubiliejus bus, kai man bus 72-eji. Ar galėsiu? Ar pajėgsiu? Ar būsiu gyvas, o jei būsiu, ar suprasiu, kas yra gyvenimas, kad yra Jubiliejus? Suveikė – čia ir dabar. Na, ir būtų kiek keista, jei aš kaip klebonas keliaučiau vienas, o bendruomenė liktų namie. Man visada norisi dalintis tais gerais dalykais, kurie paties širdį jaudina ir dvasią kelia. Norėjau, kad žmonės žmonių gausoje justų Bažnyčios gyvastį ir patirtų malonių, kurias jau aptarėme ankstesniuose atsakymuose. Taip pat ir tų malonių, kurių Dievas duoda taip, kaip Jis nori, kurių nesuplanuosi, joms nepasiruoši, nes kartais Dievo ugnis užsižiebia ten, kur atrodė ugniai degti net ir netinka ar pavojinga, čia mes taip racionalizuojame.
Romoje buvo gera justi grupės vienybę, atidumą vienas kitam, norą melstis ir pašėlioti, linksmai pavakarieniauti, padainuoti, išgerti itališko vyno ir žolelių trauktinės, kad naktį gerai virškintų, o kitą dieną vėl galėtume lėkti kaip ant sparnų. Taip ir buvo: dvasiškumas gražiai susipynė su pasauliškumu, dieviškumas su žmogyste.
Labai svarbu, kad piligrimystėje yra drauge valgoma, išgeriama vyno vienas kitas litras. Stalo bendrystė leidžia būti labai arti vieni kitų: tai ir dienos nuovargį nuima, ir grupės žmonių spalvas atskleidžia, ir leidžia švęsti būnant atvirume vienų su kitais.
O Roma ką jau moka, tai moka – priimti svečius, priimti piligrimus. Net galvoju – tūkstančiai eina per bazilikas, šimtai klausia jose tarnaujančiųjų, o jie geba maloniai ir suprantamai viską paaiškinti, net keletą kartų. To kantrumo reikia pasimokyti, man pirmam, o vėliau ir kitiems.
Kai, artėjant mūsų piligrimystei, sužinojome, kad popiežius ligoninėje ir nepavyks pasimatyti, kai kuriems buvo akivaizdus liūdesys, bet jis išgaravo Romoje. Popiežius ligoninėje, bet jo atidarytas Jubiliejus sukasi visu greičiu, vyksta gyvenimas. Sakoma, jei, iškėlus kleboną iš parapijos, toje parapijoje sustoja visos veiklos, tai toks klebonas blogai vadovavo, viską darė pats, o žmonės buvo tik vykdytojai. Tai popiežius Pranciškus – geras gaspadorius, jis ligoninėje, o jo „šeimyna“ sukasi kaip bitės ir dar kas vakarą susirenka į jo kiemą maldai. Na, ar gali būti gražiau?
Eucharistija švęsta keturiose popiežiškosiose bazilikose – per šv. Mišias skambėjo lietuvių kalba. Kurios šv. Mišios Jūsų sielą pagavo labiausiai?
Romoje yra keturios pagrindinės popiežiškosios bazilikos: Šv. Petro Vatikane, Šv. Jono Laterane, Šv. Pauliaus už Romos sienų ir Švč. Mergelės Marijos Didžioji.
Dėl lietuvių kalbos nesu tikras Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje, bet man atrodo, jog kitose trijose lietuvių kalba Eucharistija buvo švęsta pirmą kartą, nepaisant, kad jose visose mažos lietuvių piligrimų grupelės tikrai yra meldusios daugybę kartų, bet tikrai ne prie didžiojo altoriaus. Manau, kad ir vyskupams buvo įvykis vadovauti liturgijai popiežiškosiose bazilikose dalyvaujant tokiam gausiam skaičiui lietuvių: Laterano Šv. Jono bazilikoje, kuri yra ir Romos vyskupo, taigi popiežiaus, liturgijai vadovavo Vilkaviškio vyskupas, taigi – mūsų vyskupijos, Rimantas Norvila, Šv. Pauliaus už Romos sienų – Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Vatikano Šv. Petro bazilikoje – Vilniaus arkivyskupas metropolitas ir Lietuvos bei Europos vyskupų konferencijų pirmininkas Gintaras Grušas, o Švč. Mergelės Marijos bazilikoje vienai šv. Mišių liturgijai vadovavo kardinolas Rolandas Makrickas, kitoms (dalyvaujant kitai lietuvių piligrimų grupei, nes visi drauge būtume netilpę) – Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.
Mano širdį labai pagavo pirmosios šv. Mišios Laterano Šv. Jono bazilikoje, nes tai buvo pirmas įspūdis visų drauge. Buvo labai gera, kad Lietuva, besimeldžianti ir giedanti Lietuva, tokia graži, vieninga, nesusiraukusi ir tvirta. Antra vieta – Šv. Petro bazilika. Na, man ši bazilika centrinė – Vatikanas. Pirmą kartą Mišios lietuvių kalba, viskas sustabdyta, uždaryta dėl lietuvių. Labai gera ir oru buvo eiti su kryžiumi nuo pat Angelo pilies. Savanoriai visur uždarydavo eismą. Tiek pagarbos piligrimui… Giedančiam, besimeldžiančiam. Kovo 4-oji. Šv. Kazimieras. Ir parapijos, kurioje tarnauju, dangiškasis globėjas. Kaip širdis galėjo neskraidyti Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje. Visur, visur vidiniai jausmai buvo stiprūs: taip pat ir lankantis Asyžiuje, prie palaimintojo Karolio Akučio relikvijų, ir Subiake, pas šv. Benediktą.
Kas dar paliko įspūdį?
Labai svarbi liturgija. Gali būti aukščiausio lygio iškilmė, bet jei prie altoriaus painiava, jei nežino, kam į kurią pusę eiti, bėga į zakristiją, nes kažką pamiršo, tai jau… ne. O Romoje mūsų seminaristai labai gražiai išpildė liturgiją. Tiesiog žavėjausi, kad daug darbo vaikinai įdėjo, ir galėjome švęsti, netrikdomi šlovinti Viešpatį. Buvo garbė. Ir žinant, kad liturgijoje kasdien tarnavo tie patys žmonės, juk pamainų nebuvo, nėra tiek daug seminaristų. Nuostabu.
Giedojimas. Choro „Veritas“ meno vadovė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė taip sustygavo giedojimą, kad tikrai buvome amžinybės prieangyje. Graži, tvarkinga ir neskubri liturgija leidžia kažkiek numanyti, kas laukia Dievo artume. Leiskime sau įsivaizduoti, kad ten tarnaus patys angelai, šlovins Viešpatį šventieji, drauge mano artimi ir aš tarp visų. Be grūsties. Ir jau piligriminių antspaudėlių nereikės rinkti, nes būsime užantspauduoti Avinėlio kraujo antspaudu, nenulupamu, neišdylančiu, ryškiu.
Ypatingas Lietuvos piligrimystės Romoje momentas ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos bei pirmosios ponios Dianos vizitas?
Taip, reikia pripažinti ir pasidžiaugti, kad prezidentas atvyko ir kartu meldėsi. Bažnyčia ir aukščiausias šalies vadovas drauge Romoje prie šv. Petro kojų. Manau, kad daugeliu atvejų tai daug stipriau ir naudingiau nei kai kurios strategijos, kurias politikai ir kiti atsakingi asmenys bando suregzti dėl tautos, dėl saugumo. Svarbu darbuotis ir dėl nenykstančio lobio.
Ką ši kelionė į Romą Jums reiškia kaip kunigui? Kuri akimirka buvo jautriausia? Kokias reikšmingas pamokas išmokote šiame piligrimystės kelyje?
Man kelionės metu vis tvinksėjo klausimas – vilties piligrimas. Aš keliauju per gyvenimą, dirbu, bendrauju, švenčiu, skaitau, tyliu, šurmulin įsisuku – kiek esu vilties nešėjas: savo žodžiais, savo konkrečia laikysena, pasirinkimais, kitų palaikymu ir pritarimu kilniems sumanymams? Visą kelionę gromuliavau: „Ryti, ar esi vilties vyras?“ Taip? Kaip konkrečiai? Kaip dar labiau galėtum toks būti dažnai papuolęs į nevilties, nusivylimų, nuleistų rankų zoną?
Jautriausia? Piligrimų pasidalinimai gilią naktį, kai autobusu iš Varšuvos oro uosto grįžinėjome į Alytų. Klausiau ir galvoju: „Dieve, piligrimystė – Tavo įrankis mus susirasti ir prie savęs patraukti, nukaršti senų įpratimų odą ir apvilkti savo, gaivaus gyvenimo, rūbu.“
Labai stebėjau vietinių žmonių, dirbančių ir tarnaujančių bazilikose svetingumą. Mokiausi kantrumo priimti.
Labai stiprų įspūdį taip pat paliko laukimas eilėse ir su giesme bei malda ėjimas per Jubiliejaus duris, liečiant, bučiuojant… Labai.
Kokiais jausmais, patirtimis „maitino“ Jus kartu vykę žmonės? Kokie, Jūsų nuomone, yra svarbiausi dvasiniai piligriminių kelionių tikslai ir kaip jie gali praturtinti žmogaus gyvenimą?
Pagrindinis piligrimystės tikslas, šalia visų kitų, kuriuos žmogus vežasi, stiprinti, atnaujinti ar naujai atrasti ryšį su Dievu, daryti atgailą ir pasiryžti nebegrįžti į senojo žmogaus gyvenimą.
Kai kurie žmonės liudijo, kad po daugelio metų priėjo išpažinties, kažkas išdrįso pravirkti dėl savo praeities įvykio, nes savy vis blokuodavo, vaidindavo kietą, o piligrimystė ėmė ir atidavė širdį per akis, ašarų Malone. Kai kas liudijo, kad labai sutvirtėjo tikėjimas.
Apibendrinant – žmonių patirtys, kurios juos pakreipė Dievop, ir yra piligrimystės prasmės.
Žmonės labai norėjo melstis, labai atidžiai klausėsi kiekvieno paraginimo maldai ar kitam prasmingam judesiui. Su neįtikėtinu akių blizgėjimu kalbėjo apie galimybę taip švęsti Eucharistiją. Pats žmogaus atvirumas, noras kalbėti apie religinius jausmus – jau labai daug, nes žmonės apie seksą drąsiau kalba nei apie savo santykį su Dievu, o čia viršų paėmė būtent šis santykis.
Man taip pat svarbu buvo sutikti pažįstamų žmonių, kur nors, netikėtai. Puoli į glėbį, pasidžiaugi ir toliau – pirmyn. Labai svarbūs buvo pokalbiai su mūsų piligrimais. Tokie paprasti, bet drauge ir esminiai. Kalbamės, ir matai, kaip žmogaus skruostu rieda ašara. Lietuvoje tiek laiko ir galimybės nėra. Piligrimystė atidaro specialiuosius jausmų sandėlius.
Kaip tokios kelionės paveikia bendruomenės ryšius Alytuje?
O, piligrimystės labai „klijuoja“ bendruomenę, nes keliaudami žmonės tiesiog turi galimybę pabendrauti ir labiau pažinti vienas kitą, kas namuose vyksta labai epizodiškai. Žmonės išmoksta žmogaus dalinimąsi ne aptarti, ne analizuoti, bet lydėti malda. Kito pasidalinimas – man maldos intencija. Grįžę žmonės ima kitaip bendrauti.
Turiu pasakyti, kad žmonės labiau susidraugauja ir su savo kunigu, drįsta klausti, pasakotis, atsiranda ryšys, kuris labai svarbus ir sugrįžus į parapiją, nes tuomet žmogus drąsiau imasi iniciatyvos, atliepia kvietimą jungtis į parapijos veiklas. Sakyčiau, kad piligriminė grupė – tai naujas prasiveržęs šaltinis parapijos kasdienybės ežere.
Pasaulio trapumui kaip niekad reikia vilties. Koks būtų Jūsų patarimas – kaip išlaikyti viltingą žvilgsnį į ateitį? Net ne į ateitį, o į šiandieną?
Pirmas dalykas – pasitikėti Dievu, net jei vyksta visiškos nesąmonės aplinkui. „Dieve, į Tavo rankas sudedu viską, kas man kelia nerimą, viską, dėl ko aš ir kiti žmonės nerimauja ir eina iš proto. Mokyk mane neapleisti maldos, pasitikėti Tavimi. Leisk kasdien kuo geriau atlikti savo darbus, leisk mylėti šalia esančius, leisk man laisvai kvėpuoti, mažiau žiūrėti per visas priemones transliuojamų žinių iš karo zonų, bet tą laiką panaudoti rožinio maldai už taiką pasaulyje“. Va tokią maldą dabar čia ekspromtu sudėjau.