Keturių Alytaus jaunimo organizacijų organizuota solidarumo ir vienybės akcija „Laisvė šviečia: RADAROM” miesto centre subūrė Ukrainos draugus. Kaip ir prieš trejus metus, prasidėjus žiauriai karo fazei, taip ir dabar, Ukrainos karo metinių dieną alytiškiai siuntė Ukrainos žmonėms žinutę, jog su Ukraina būsime tiek, kiek reikės. Taip pat 18 val. visuotine tylos minute buvo pagerbtas kovoje žuvusiųjų atminimas.
Mes keturios jaunimo organizacijos – Alytaus miesto savivaldybės mokinių taryba, Alytaus liberalus jaunimas, Alytaus Interact klubas ir Jaunųjų konservatorių lyga – norime labai nuoširdžiai padėkoti visiems neabejingiems, taip pat už nuoširdžią pagalbą ir ypatingą įsitraukimą Alytaus miesto savivaldybei, Alytaus miesto teatrui ir išskirtinai direktorės pavaduotojui Tomui Kunčinui. Už tai, kad rūpi, dėkojame AlytausGidas.lt, AlytusPlius.lt, FM99.lt, AlytausNaujienos.lt ir DzukijosVeidas.lt
Su negalėjusiais atvykti dalijamės mūsų bendraamžės mokinės ukrainietės Anna Puhlenko istorija, kuri prieš trejus metus atvyko į Alytų bėgdama nuo siaubo, kuris skaudžiai palietė ir jos šeimą. Niekada nebuvusi Lietuvoje, nemokėjusi nei vieno lietuviško žodžio ji čia greit surado draugų, leidusių sumažinti širdį veriantį sielvartą.
„Mano kelias: nuo baimės iki namų
Aš esu Anna ir mano istorija, kaip ir daugelio kitų, prasidėjo nuo skausmo. Prieš dvejus su puse metų palikau Ukrainą, už nugaros palikdama įprastą gyvenimą, gimtuosius namus ir tai, kas brangiausia – savo šeimą. Atvykau į Lietuvą su baime ir nežinomybe: nauja šalis, nepažįstama kalba, kita kultūra. Viskas atrodė šalta ir svetima, o širdis plyšo iš ilgesio namams. Tačiau Lietuva mane priėmė su gerumu. Ji suteikė man prieglobstį, saugumą ir galimybę ne tik išgyventi, bet ir gyventi. Pamažu baimė išnyko, nepažįstamos gatvės tapo savomis, žmonės – artimais, o gyvenimas – visavertis. Čia radau stabilumą, ramybę ir pasitikėjimą rytdiena. Ukrainoje liko mano šeima. Du kartus per metus grįžtu pas juos, apkabinu artimuosius, įkvepiu pažįstamą namų kvapą ir vėl išvykstu. Nes dabar mano namai – čia, Lietuvoje. Aš pamilau šią šalį, jos žmones, jos kultūrą. Čia sukūriau savo gyvenimą ir grįžti atgal jau nebenoriu. Skausmas ir praeities baimė visada liks su manimi, tačiau šiandien į ateitį žvelgiu su dėkingumu. Lietuva ne tik suteikė man prieglobstį – ji padovanojo man naują gyvenimą.”
Kartu iki pergalės!
Skirmanto Bernatavičiaus nuotr.
Tik tiek Alytuje sąmoningo jaunimo?
teoriškai tik tiek stotų už Lietuvą. toliau gintų seniai ir visiškai seni