„Keturkojo viltyje“ savanoriaujanti keturiolikmetė Kristina: „Būtų gerai, kad žmonės daugiau lėšų skirtų prieglaudoms“ 

Alytaus „Volungės“ progimnazijos aštuntokė Kristina Katelynaitė turi svajonę – ؘužaugusi ji norėtų gyventi dideliame name ir auginti penkiolika didelių šunų, kuriuos pasiimtų iš prieglaudos. Kodėl tiek daug? Todėl, kad Kristina labai myli keturkojus. Pasibaigus pamokoms, ji jau ketverius metus iš eilės keletą kartų per savaitę skuba į asociaciją „Keturkojo viltis“, kur rūpinasi beglobiais šunimis.

Keturkojai, pasak Kristinos, jai patinka nuo mažens. Ji visuomet svajojo auginti šuniuką, tačiau namuose nėra daug vietos, tad svajonei nebuvo lemta išsipildyti, todėl teko ieškoti veiklos, kuri įprasmintų mergaitės norą rūpintis šiais naminiais gyvūnais. 

Gimtadienio dovana – savanorystė prieglaudoje

„Aš turiu draugę, kuri gyvena Rokiškyje. Vasarą jį atvažiuodavo pas močiutę į Alytų. Susitikusi su ja,  papasakojau, kad, kai užaugsiu, turėsiu daug šunų bei vedžiosiu kitų žmonių auginamus šunis ir taip užsidirbsiu pinigų studijoms. Išgirdusi mano pasakojimą, draugės močiutė pasakė, kad aš ir dabar galiu eiti savanoriauti, aišku, ne už pinigus. Ji man pasakojo apie neseniai įkurtą asociaciją „Keturkojo viltis“. Mes su drauge nuvykome į prieglaudą. Ten vedžiojome šuniukus ir man tai labai patiko“, – savo pirmąjį apsilankymą „Keturkojo viltyje“ prisimena mergaitė. 

Kai artėjo Kristinos vienuoliktasis gimtadienis, ji tėčio paprašė tokios dovanos –  savaitę vežioti ją į beglobių gyvūnų prieglaudą savanoriauti. Išgirdę tokį dukros pageidavimą tėvai liko maloniai nustebinti, o dukros noras išsipildė su kaupu – savanoriauti prieglaudoje ėmė patikti ir tėčiui, tad jis kartu su Kristina ten važinėjo beveik metus. Vėliau, anot Kristinos, savanorystė tėčiui pabodo ir jai „Keturkojo viltyje“ savanoriauti teko vienai.

Mylimiausi draugai – Karlsonas, Aiko ir Tajus

„Dažniausiai vedžioju šunis, duodu jiems paėsti ar palepinu skanėstais. Esu kelis šuniukus pripratinusi prie žmonių“, – su džiaugsmu apie „Keturkojo viltyje“ atliekamus darbus pasakoja Kristina.

Karlsonas, Aiko ir Tajus – Kristinos švelniai vadinamas Tajuku – trys mylimiausi mergaitės šunys, kuriais jai teko ar dar tenka rūpintis prieglaudoje.

„Kai Karlsonui buvo dešimt metų, jį iš prieglaudos pasiėmė Alytaus rajone gyvenantys žmonės. Aš labai jo pasiilgdavau, tad keletą kartų važiavau į kaimą lakyti Karlsono. Deja, po kurio laiko mano mylimas šuo numirė ir aš labai liūdėjau“, – savo vieną mylimiausių keturkojų prisimena Kristina.

Vokiečių aviganis Aiko, anot mergaitės, buvo labai supratingas ir užjaučiantis: „Aš galėdavau jam viską išsipasakoti, net tai, ko nesakydavau žmonėms, nes žinojau, kad jis niekam manęs neišduos.“ 

Dabar Kristina turi dar vieną numylėtinį – Tajų. „Jis dar labai jaunas – jam dveji metai. Prieš keletą dienų dirbančiųjų prieglaudoje paprašiau, kad duotų jam žaislą, nes jis visuomet nutraukia man pirštinę ir su ja žaidžia. Tajui davė pliušinį šuniuką. Kol mes vaikščiojome, šuo jį nešiojosi, o vėliau, sugrįžęs į voljerą, sudraskė“, –  linksmomis istorijomis dalijasi Kristina.  

Tiesa, ne visi prieglaudoje globojami šunys yra tokie draugiški. „Keturkojo viltyje“ globojami šuniukai Kristinai ne kartą yra įkandę ar kėsinęsi tai padaryti, tačiau įkandimai nė kiek nenumalšino  mergaitės meilės šunims. Juk, pasak Kristinos, šunys kaip ir žmonės – ne visuomet būna geros nuotaikos.   

Svajoja tapti kinologe ir užsiimti moksline veikla

„Keturkojo viltyje“ savanoriauja ir daugiau Kristinos bendraamžių. Tiesa, jie čia ilgai neužsibūna –daugeliui iš jų ši veikla greitai pabosta, bet ne Kristinai. 

„Aš noriu padėti beglobiams gyvūnams ir savo ateitį planuoju sieti su šunimis, nes šunys man padeda gyventi“, – atvirauja keturiolikmetė.

Kristina džiaugiasi, kad „Keturkojo viltyje“ savanoriauja daug gerų žmonių, kurie yra labai draugiški: „Su kai kuriais ten savanoriaujančiais žmonėmis aš sutariu geriau nei su savo bendraamžiais. Tie žmonės, kurie yra arčiau šunų, man yra artimesni. Susitikę mes kalbamės ne vien apie šunis. Iš tų žmonių aš įgaunu patirties ir jie mane su džiaugsmu priima bei padėkoja už tai, kad padėjau.“        

Dabar Kristina savanorystei skiria mažiau laiko nei anksčiau. Prieš metus ji asociacijoje lankydavosi tris, o dabar – du kartus per savaitę. „Tenka vis daugiau laiko skirti mokslams ir jie man sekasi gana neblogai, dažniausiai gaunu devintukus ar dešimtukus. Mėgstamiausia pamoka – lietuvių, ypač gramatika. Mane stebina, kad daugeliui šiuo metu artimesnė yra anglų, o ne lietuvių kalba. Aš – labai myliu tėvynę ir esu tikra jos patriotė“, – prisipažįsta ambicingų su mokslais susijusių planų turinti Kristina.

„Užaugusi noriu būti kinologe ir užsiimti moksline veikla, tyrinėti šunų emocinę būklę. Galbūt pasirinksiu veterinarės profesiją. Jau dabar pradedu tam ruoštis – namuose turiu didelę „Šunų enciklopediją“, kurioje daug informacijos apie šunis – jų veislės, dresavimas, emocinė būsena“, – svajonėmis pasidalija keturiolikmetė ir drąsiai išsako nuomonę apie augintinius likimo valiai paliekančius žmones.

„Aš suprantu tuos, kurie atveža į prieglaudą šuniukus ir ten palieka juos, nes tiesiog neturi tam sąlygų. Suprantu ir tuos, kurie kartais duoda prieglaudai pinigų, kad jos darbuotojai pasirūpintų atvežtu šuniuku, bet nesuprantu tų, kurie augintinius palieka šiukšlynuose ir net tingi juos atvežti į prieglaudą ar skriaudžia. Tai baisu, – sako Kristina ir priduria: – Jei turėčiau daug pinigų, aš sumokėčiau tiems žmonėms tiek, kiek jie norėtų, už tai, kad jie atvežtų šuniukus į mano prieglaudą, o ne paliktų juos šiukšlyne.“  

Kristina turėjo ir dar vieną svajonę – ji labai norėjo, jog apie ją būtų parašytas straipsnis ir už šios svajonės išpildymą yra dėkinga savo auklėtojai Rūtai Mockevičienei, kuri iš visos klasės pasiūlė būtent ją. Keturiolikmetei svarbu ne dėmesys sau, o tiems, kuriems dėmesio ir pagalbos reikia labiausiai – beglobiams gyvūnams. 

Beglobiais augintiniais „Keturkojo viltyje“ besirūpinanti Kristina ragina padėti prieglaudoje auginamiems gyvūnams. „Kažkam visuomet reikia pagalbos. Kas gali, tas padeda, bet to nepakanka. Būtų gerai, kad žmonės ir savivaldybė skirtų daugiau lėšų skolų turinčioms prieglaudoms, o ne kažkokiems menkniekiams“, – teigia Kirstina ir ragina norinčius ir galinčius 1,2 proc. GPM skirti asociacijai „Keturkojo viltis“.

„Muzika yra mano gyvenimo dalis“

Kristina ne tik savanoriauja, bet ir groja smuiku bei klarnetu, lanko mokyklos šokių būrelį, piešia ir mielai skaito knygas. Labiausiai jai patinka fantastinio turinio knygos. Mėgstamiausia iš jų –  ciklas apie Harį Poterį. Visas šias knygas ji perskaitė besimokydama trečioje klasėje. 

„Muzika yra mano gyvenimo dalis“, – sako septintus metus Alytaus muzikos mokyklą lankanti   Kristina. Groti klarnetu mergaitė pradėjo praėjusiais metais, o smuiku – prieš aštuonerius. 

Potraukį muzikuoti Kristinos tėvai pastebėjo, kai ji dar buvo visai maža. Anot mergaitės mamos Irmos Katelynienės, dukra mėgo imituoti būgno lazdeles ir tarsi groti šiuo instrumentu. Ji vis sakydavo, kad nori išmokti groti būgnais, tačiau šis instrumentas, tėvų nuomone, mergaitei pasirodė ne itin tinkamas, tad jie pasiūlė jai pabandyti kokį nors kitą ir ji pati pasirinko smuiką. 

„Besimokydama penktoje klasėje, sulaukiau pasiūlymo groti Alytaus muzikos mokyklos jaunimo orkestre „Svajonė“. Pradėjau groti trečiuoju smuiku ir juo grojau dvejus metus, o dabar jau antrus – antruoju“, – apie pasiekimus muzikoje pasakoja Kristina ir be galo džiaugiasi savo puikia mokytoja ir orkestro vadove Daiva Martikonyte.

„Groti mokausi beveik kiekvieną dieną. Kasdien, išskyrus pirmadienį, lankau Muzikos mokyklą, savaitgalį groju orkestre ir repetuoju namuose“, – priduria Kristina.

Daug veiklų turinti keturiolikmetė nė vienos iš jų atsisakyti neketina. „Būna visko. Juk viską suspėti sunku. Kartais tenka ilgai ruošti namų darbus, o tuomet ir vėlai nueinu miegoti, bet nieko mesti neplanuoju. Jau geriau turėti daug veiklų nei niekuo neužsiimti“, – teigia aktyvi keturiolikmetė.

Gabia ir veiklia dukra džiaugiasi Kristinos mama: „Kristina yra labai nuoširdi, gera, supratinga ir pareiginga mergaitė. Meilę šunims ji greičiausiai paveldėjo iš savo senelio, kuris taip pat labai mylėjo šiuos gyvūnus, o meilė muzikai dukrai sustiprėjo jos mokytojos Daivos Martikonytės dėka. Kristinai labai pasisekė su mokytoja – ji labai šilta ir kūrybinga asmenybė.“

Bendraujant su Kristina ir jos mama negalima nepastebėti stipraus judviejų ryšio. 

„Tarp mūsų yra stiprus ryšys. Nuo mažens mes labai daug bendraujame. Buvo laikas, kai kartu skaitėme knygas, o perskaitę ir radę įdomiau minčių diskutuodavome, kaip tai galima pritaikyti gyvenime. Dabar knygų kartu jau neskaitome, bet apie viską atvirai pasikalbame. Aš jaučiu, kad dukra manimi pasitiki“, – mylima dukra džiaugiasi mama.