Lygiai prieš 100 metų gimė talentingas, inteligentiškas, Alytuje, Margio gatvėje gyvenęs, beveik metus partizanavęs Lionginas Baliukevičius – Dzūkas, kurio gyvenimą negailestingai sutraiškė to meto epocha.
Sausio 4-ąją dieną Alytaus Šv. Angelų sargų bažnyčioje paminėtos 100 – osios šio legendinio partizano gimimo metinės, pagerbtas jo gyvenimas, ryžtas siekti Lietuvos laisvės.
Po Šv. Mišių ir renginio, padėtos gėlės prie Dainavos apygardos partizanų paminklo Alytaus Senamiesčio skvere. Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės kariai pagerbė L. Baliukevičiaus-Dzūko atminimą šūvių salvėmis.
Minėjime akcentuota, jog Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas buvo tikras idealistas, visa širdimi atsidavęs Lietuvos nepriklausomybei.
Apie tai – laidoje „Laisvės keliu”.
Daugiau apie L. Baliukevičiaus Dzūko biografiją.
Jis žuvo, būdamas tik 25-erių, 1950 m. birželio 24 d. naktį Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje, okupantams, vedamiems MGB agento, išdaviko Vasario (Kazys Kalanta-Aidas) sunaikinus partizanų bunkerį.
Atmintis gyva.
1998 metais Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu L. Baliukevičius-Dzūkas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis ir atminimas įamžintas ne tik dokumentuose ir knygose, bet ir jo žūties vietoje pastatytu paminklu, kuris primena pasiaukojimą tėvynei.
Literatūrinių gabumų turėjęs Lionginas partizanaudamas beveik metus (1948 m. birželio 23 d.–1949 m. birželio 6 d.) rašė dienoraštį, kuris yra vertingas istorinis šaltinis studijuojant tų metų istoriją ir išleistas atskira knyga. Buvo uolus partizaninės pogrindžio spaudos darbuotojas.
L. Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje, Kosto ir Joanos Baliukevičių šeimoje. Tėvas čia apsigyveno atvykęs iš lenkų okupuoto Vilniaus krašto. Margio gatvėje, šalia nuosavo namo, buvo įkūręs baldų dirbtuvę. Šeima gyveno pasiturimai – turėjo ir automobilį, kuris tuo metu buvo išskirtinė prabanga. 1926 m. Baliukevičiams gimė dar vienas sūnus – Kostas.
1934-aisiais Lionginas pradėjo lankyti Alytaus gimnaziją, aktyviai dalyvavo jos sportiniame gyvenime, įsitraukė į skautų ir šaulių veiklą.
Įprastą šeimos gyvenimą sudrumstė pirmoji sovietinė okupacija, paskui – baldų dirbtuvės nacionalizacija. Prasidėjęs karas taip pat nieko gero nežadėjo. 1944 m. atsitiktinei bombos skeveldrai pataikius į smilkinį mirė tėvas. 1947-ųjų pavasarį Liongino motina su broliu, Liongino dėde Alfonsu Petruškevičiumi buvo ištremti į Sibirą.
Tų įvykių išgyvenimus partizanas 1948 m. aprašė dienoraštyje: „Kaip pasikeitė gyvenimas. Prisimenu, kaip mes visi dar namie gyvenom… turėjom, ko tik norėjom. Karas ir rusai sunaikino viską. Dabar mes tik benamiai kampininkai. Aš turiu nuosavybėje automatą ir pistoletą, su kuriuo niekad nesiskiriu, brolis – keletą knygų svetimame kambaryje, vargšė mama ir dėdė – Urale.“
Baigęs gimnaziją 1943 m. Lionginas įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. vasario 16 d. generolas Povilas Plechavičius pakvietė Lietuvos jaunimą stoti į Vietinę rinktinę. Kreipimesi akcentavo būtinybę kovoti su „raudonuoju banditizmu“ ir Armija Krajova – tuo metu siautėjusiais sovietiniais ir lenkų partizanais. Studentas L. Baliukevičius buvo vienas iš keliolikos tūkstančių, atsiliepusių į kvietimą. Netrukus prasidėjo nesutarimai tarp rinktinės vadovybės ir vokiečių okupacinės valdžios, kuri pradžioje žadėjo naujam kariniam dariniui suteikti savarankiškumą. Dalis suformuotų batalionų buvo nuginkluoti, nemažai vyrų išvežta į Vokietiją darbams arba aerodromų apsaugai. Kiti su ginklais spėjo pasitraukti ir išsislapstė.
1944 m. liepą, artėjant frontui, L. Baliukevičius išvyko į Žemaitijoje steigiamą Tėvynės apsaugos rinktinę.
Apie šią skaudžią patirtį jis rašė: „Iš tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjom, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo…“
Po ilgų klajonių 1946 m. sugrįžo į Lietuvą, pabėgęs iš lagerio Ukrainoje, kur Donbase dirbo anglių šachtoje. Grįžti į gimtuosius namus buvo pavojinga, sovietinis saugumas nesnaudė – artimieji kelis kartus jau buvo tardyti, kur gali būti ar slapstytis Lionginas. Nelabai turėdamas pasirinkimą, netrukus įsiliejo į ginkluoto pasipriešinimo gretas – tapo partizanu, pasirinko Dzūko slapyvardį.
Partizanų vadai pastebėjo jo literatūrinius sugebėjimus, pareigingumą – vis dažniau pavesdavo rūpintis partizanų leidžiama pogrindžio spauda. Tapo tuomečio Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantu, vėliau – Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku. Buvo atgaivinta partizanų laikraščio „Laisvės varpas“ leidyba, tiražas siekdavo iki 1 800 egzempliorių. Darbus apsunkindavo popieriaus, tušo trūkumas. Kai pavyko gauti rašomąją mašinėlę rusiškais rašmenimis, pradėjo leisti laikraštį rusų kalba „Svabodnaja slova“ sovietiniams kariams. Jame buvo bandoma aiškinti komunistinės ideologijos žala. Vieno lapo laikraštis buvo kabinamas Dzūkijos miestelių aikštėse, pasiekdavo Vilnių ir Kauną.
L. Baliukevičius partizanų gretose ėjo įvairias pareigas, dalyvavo kovose, jam suteikti partizanų kariniai laipsniai, darbas įvertintas apdovanojimais, 1949 m. gegužės 19 d. įvykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje išrinktas apygardos vadu, kartu laikinai ėjo Kazimieraičio rinktinės vado pareigas.
Žuvo 1950 m. birželio 24-osios naktį, kada išdavikas atvedė MGB operatyvinę grupę prie bunkerio, kuriame tarp partizanų buvo ir L. Baliukevičius-Dzūkas.
Broliui nelinkėjo savo pasirinkimo.
1949 m. į aktyvių partizanų gretas įsitraukė Liongino brolis Kostas Baliukevičius-Rainys-Tylius (prieš tai buvo partizanų ryšininkas). K. Baliukevičius-Rainys-Tylius žuvo 1951 m. vasario mėnesį. Motina J. Baliukevičienė iš tremties į Lietuvą sugrįžo 1956 m., mirė 1972-aisiais.
Laidą „Laisvės keliu” iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
