40 metų dirbo ugniagesiu: kolegos atsisveikino pagal senas tradicijas

Alytiškis ugniagesys Kęstutis Aleškevičius vasario 5 dieną švenčia 60 metų jubiliejų. Ir tai ne vienintelė graži sukaktis vyro gyvenime – antradienį buvo paskutinė jo darbo diena Alytaus priešgaisrinėje gelbėjimo taryboje, kur dirbo net keturis dešimtmečius.

„Tai buvo labai prasmingi metai. Darbas buvo įdomus, įtemptas, labai didžiuojuosi, kad keturis dešimtmečius atidaviau veiklai, susijusiai su žmonių saugumu. Juk čia didžiausias motyvas toli gražu ne darbo užmokestis. Čia motyvuoja darbo prasmė.

Nepaslaptis, kad atėję jauni vyrai gauna per 800 eur. Juk iš to nepragyvensi. Esi apkraunamas kvalifikacijomis, milžiniška atsakomybe. Tačiau matydamas prasmę – aukojiesi. Ir nelabai kas skundžiasi mažomis algomis, nes žmonės jaučia darbo vertę“, – sako K. Aleškevičius.

Paskutinė darbo diena K. Aleškevičiui buvo įspūdinga. Baigiantis pamainai, apie 7.30 minučių ,bendradarbiai jį išlydėjo pagal senas tradicijas.

„Paskutinis rytas – įspūdingas. Visos mašinos išvarytos į lauką. Mano tiesioginis vadovas Modestas Kazlauskas apsirengė koviniais drabužiais. Liepė apsirengti ir man. Jis paėmė gesinimo švirkštą ir mane simboliškai supylė vandeniu. Tai išskirtinės tradicijos. Vyko gražūs apsikabinimai, atsisveikinimai. Tortas, kava. Širdyje jaučiau tarsi netekau artimo žmogaus. Vis tik po tiek metų išeiti iš darbo – svarbus žingsnis“, – sako pašnekovas.

Sako, galėjo dar likti ir dirbti, mat sveikata gera, jis iki šiol puikiai įvykdo visus normatyvus. „Visgi pagalvojau – reikia pailsėti“, – sako pašnekovas.

Jis turi kitą darbą – savo privatų automobilių servisą.

„Kas bus toliau – dar nežinau. Jeigu reikėtų būti vienatvėje – būtų sunku. Bet kol kas turiu antrą darbą. Įmonės važiuoja, skambina, klausia, konsultuojasi – jaučiuosi reikalingas“, – teigia K. Aleškevičius.

Jis pasakoja, jog ugniagesio profesijos nesirinko, tiesiog taip susiklostė gyvenimo aplinkybės.

„Grįžęs iš sovietinės armijos nuėjau į vadinamą pasų stalą atsiimti paso ir alytiškis Albinas Navickas pakalbino dirbti. Tuo metu priešgaisrinė tarnyba buvo karinama, statutinama. Sutikau dirbti. Pradžia buvo nelengva. Jaunas, nepatyręs. Pirmo budėjimo niekada nepamiršiu, nes visi uniformuoti, pasitempę ugniagesiai į mane žvelgė su nepasitikėjimu, ką čia iš tarybonės armijos atėjęs „neiškepęs“ vaikeliokas veikia. Bet pamažu  santykiai su kolegomis šiltėjo. Buvom jauni, padūkę, pradėjom draugauti šeimomis“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Nuo 1995 metų K. Aleškevičius tapo pamainos vadu. Šiose pareigose išdirbo iki šiol.

Paklausus, kas per keturis darbo dešimtmečius labiausiai įsiminė, vyras teigė, jog daugelį prisiminimų stengiasi slopinti. Kai kurie – sapnuojasi iki šiol.

„Visus prisiminimus nustelbia vadinamasis didysis padangų gaisras. Ten tai teko aukoti savo sveikatą. Mačiau, kaip vyrai dirbo iki pykinimo. Baisu. Tekę savomis akimis matyti siaubingų vaizdų, kai automobilis sudegęs, o viduje guli žmogaus skeletas. Toks vaizdas iki šiol akyse.

Prieš tris dešimtmečius prie Žuvinto parduotuvės degė bendrabutis. Visas aukštas uždūmintas. Tada nepataikėme, laiku nesuradome to kambario. Pavėlavom, du vaikučius uždususius išnešėm. Tada dar jaunas buvau, skausmingai prisimenu“, – kalbėjo K. Aleškevičius.

Didžiąją karjeros dalį jis buvo pamainos vadas. „Likdavau už raudonos linijos. Pavojingiausiame taške buvo mano vyrai. Žinoma, man teko vadovauti, prisiimti atsakomybę. Kartais savaičių savaites nešiodavausi galvoje įvairias situacijas, galvojau, ar tikra teisingi sprendimai.

Dar neseniai gesinome namą Luksnėnuose. Namas didelis, atvažiavome, atvira liepsna dega. Savo vandenį išpylėme, rezervai –  už dviejų kilometrų. Tada sunkumai. Kai pritrūksta vandens – jautiesi it kareivis be šovinių. Kartais tekdavo dirbti taupant vandenį. Išeinu į pensiją, palieku ryžtingus ir patikimus kolegas, kuriems dėkoju už bendrą darbą ir linkiu sveikatos“, – tokiais žodžiais pokalbį baigia ilgametis ugniagesys K. Aleškevičius.