30-tasis premjerinis spektaklis ir tiek pat metų skaičiuojančios teatro studijos „Runa“ jubiliejus. Tai teatro vadovui Arūnui Narauskui ir visam kolektyvui svarbus įvykis, kurį švęsti kartu atvyko žinomi šalies aktoriai Larisa Kalpokaitė, Jonas Braškys, Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktorius Vytas Arbačiauskas ir daug kitų garbių svečių.
„Unikalus ir vienintelis toks teatras visoj Lietuvoj! Ir jis toks – jau tris dešimtmečius! Svarbiausia – kiek laimingų, save realizuoti ir svajoti galinčių vaikų! Nuoširdžiai dėkoju Jums, Arūnai, ir šios teatro studijos globėjams ir rėmėjams už atsidavimą, už tą kilnią misiją, gyvybės, polėkio, kūrybos kupiną sielą. Alytaus rajono savivaldybės vardu teatro kolektyvui linkiu, kad mūza visuomet būtų šalia, kad žiūrovų salės būtų pilnos, kad plojimai ir gėlių žiedai nuklotų tolesnį Jūsų kelią! Tegul teatro studija „Runa“ gyvuoja dar ne vieną dešimtmetį, o jauniesiems aktoriams linkiu auginti savo svajones – dideles ir mažas! Su gražiu jubiliejumi visą Jūsų jaukią bendruomenę!“ – šventės metu kalbėjo Alytaus rajono savivaldybės merės Rasos Vitkauskienės sveikinimą ir padėką teatro vadovui perdavęs administracijos direktorius V. Arbačiauskas.
Merės padėkos ir atminimo dovanos buvo įteiktos ir teatro globėjams, rėmėjams, žinomiems Lietuvos aktoriams Larisai Kalpokaitei ir Jonui Braškiui.
Apie tai, kas įkvepia tiek metų eiti į priekį, kurti ir auginti sparnus teatro bendruomenei – ypatingiems vaikams ir jaunuoliams, kalbamės su teatro studijos „Runa“ vadovu Arūnu Narausku.
Arūnai, Jūsų vadovaujamai teatro studijai „Runa“ – trys dešimtmečiai. Kokie jie buvo? Kokių įsimintiniausių akimirkų turėjote?
Oi, kiek visokių akimirkų būta per tuos trisdešimt metų! Mokykloje kaip pynimo iš vytelių mokytojas dirbti pradėjau nuo 17 metų – pats buvau dar vaikas. O mokykloje įkurti teatro studiją anuomet paprašė vaikai. Priėmiau šį iššūkį, juolab kad paties širdis visuomet krypo į teatrą.
Žinote, su teatru galima kalnus nuversti, motyvuoti, padrąsinti, net keisti elgesį. Turėjome labai nedrąsių, savyje užsidariusių vaikų, tačiau jie su teatru išsilaisvino, atsiskleidė. Pavyzdžiui, turėjome labai tylią ir savyje užsisklendusią mergaitę. Davėme jai piktos pamotės vaidmenį ir ji išmoko garsiai kalbėti, būti drąsia. Labai paveiku elgesio problemų turinčiam vaikui duoti teigiamo herojaus rolę ir jis ja užsikrečia ir realiame gyvenime.
Tada negali nesidžiaugti tokiomis akimirkomis, tokiais rezultatais.
Kas Jus įkvepia kurti, veikti ir tęsti veiklą jau daugybę metų? Ko reikia, kad toks teatras gyvuotų?
Pirmiausia įkvepia žinojimas, kad teatras labai reikalingas patiems vaikams, jaunimui. Smagu, kai pas mus sugrįžta kažkada teatrą lankę mokiniai.
Mane kaip teatro mokytoją sujaudino istorija, kai vienas jų susirūpinęs paklausė mamos, kur jis vaidins, kai Arūno neliks. Tada ir supranti, kad negali sustoti, turi eiti toliau ir nenuvilti vaikų.
Reikia ir pačiam tuo degti. Vienas mano dėstytojas sakė, kad ne rezultatas svarbiausias, o procesas, nes kai jame jautiesi gerai, tai rezultato pasiekti pavyksta savaime.
Dar įkvepia geri žmonės, kurie mums daug padeda. Juk kaskart reikia ir naujų scenos dekoracijų, kostiumų. Siuvėja Kristina Urmanavičienė, kuri jau penkerius metus mums siuva, dovanoja kostiumus.
Jūsų teatro aktoriai – ypatingi vaikai. Kokie jie aktoriai? Turbūt ir dirbti su jais yra ypatinga patirtis?
Vaikai išties moka džiaugtis. Jie džiaugiasi teatru, galimybe vaidinti, kiekvieno spektaklio premjera. Jie nemoka meluoti. Ir taip, patirtis su jais yra ypatinga.
Mano teatre gali vaidinti kiekvienas. Ir visai nesvarbu, jeigu nemoka skaityti, ar raidžių visai nepažįsta. Kiekvienam surandu vaidmenį.
Jau 15 metų žinomi šalies aktoriai Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys yra teatro studijos „Runa“ globėjai, rėmėjai. Kaip įvyko pažintis su jais ir užsimezgė toks glaudus ryšys? Ką Jums kaip studijos vadovui reiškia toks palaikymas?
Palaikymas iš jų – labai vertingas, auginantis sparnus. Pažintis – labai netikėta ir įdomi. Mano mokiniai visuomet svajojo, kad į teatrą, mokyklą atvažiuotų teatrų, kino filmų, serialų žvaigždės.
Prieš 15 metų kaip tik dalyvavau televizijos projekte, kuriame ir užsimezgė gražus ryšys su Larisa. Papasakojau jai apie savo teatro veiklą, joje dalyvaujančius ypatingus vaikus. Tikrai buvo netikėta, kai Larisa ir Jonas sutiko būti mūsų teatro studijos rėmėjais ir globėjais.
Jau 15 metų jie tai daro neatsitraukdami. Vaikams tai be galo svarbu. O jau kaip jie kasmet laukia simbolinio jų torto, papuošto vaidinamo spektaklio tematika!
Labai džiaugiamės šia draugyste ir ją labai branginame.
Kaip manote, kas padarė įtaką Jūsų pasirinkimui būti teatro žmogumi, pedagogu? Kuri iš šių sričių yra arčiau širdies arba kitaip – Jūsų tikrasis pašaukimas?
Aš visuomet svajojau būti aktoriumi, o mokytoju būti visai nenorėjau. Šioje mokykloje dirbo mano mama ir man visuomet atrodė, kad jos darbas labai sunkus, reikalaujantis daug kantrybės. Bet mano močiutė tarsi užprogramavo, nes vis sakydavo, kad šitas vaikas bus mokytojas.
Taip jau gavosi, kad sulaukiau iš mokyklos pasiūlymo mokyti vaikus pynimo amato, kuriuo pats aktyviai užsiėmiau. Kai mane įdarbino, man buvo vos 17 metų. Dvejojau, kad man pavyks susitvarkyti su šiomis pareigomis, tačiau labai greitai mano profesiniame gyvenime atsirado teatras, kuris ir išlaikė mane mokytojo vaidmenyje šitiek metų.
Visi svajoja ir kuria ateities planus. Kokių svajonių ir planų kaip teatro studijos vadovas turite Jūs?
Kažkada svajojau, kad šis teatras gyvuotų bent jau penkis metus. Tačiau peržengėme šią ribą, užaugome. Pradėjau galvoti, ar nepritrūks kūrybos. Bet štai, sulaukėme trisdešimtmečio. Tai dabar svajonėse – švęsti studijos keturiasdešimtąjį jubiliejų.
Jeigu iš palinkėjimų gausos reikėtų išsirinkti tris Jums svarbiausius, kokie jie būtų?
Pirmiausia, kad nepritrūkčiau idėjų, kad mano teatre visada būtų norinčių vaidinti ir kad nė vienas nepristigtume sveikatos. Nors mano mokiniai ir turi įvairių sveikatos sutrikimų, judėjimo ar intelektinę negalią, tačiau jeigu jie gali judėti, įmanoma daryti stebuklus! Tad stebuklų mums visiems!
Ačiū už jaukų ir šiltą pokalbį!
