Būtinai išbandykite: A. Lampickienė priminė prasmingą šv. Velykų tradiciją

Laidos „Esam dzūkai“ herojė – ne tik dzūkams, bet ir visai Lietuvai gerai pažįstama sertifikuota tautinio paveldo meistrė Audronė Lampickienė. 

Moteris pasakoja, jog margučių  marginimo tiltas jos šeimoje tęsiasi šimtą metų. Tai keturių kartų margintojų dinastija, siekianti perduoti šią tradiciją ir penktajai kartai.

Nuostabiai papuoštoje Alytaus Rotušės aikštėje ir Alytaus teatro prieigose pasikalbėti su A. Lampickiene susitikome artėjant šv. Velykoms. 

„Kviečiu prisiminti  ir senąsias tradicijas. Viena iš jų – prie šventinio, šv. Velykų  pusryčių stalo margutį siųsti ratu, dalytis juo gabalėlis po gabalėlio, lyg dalijantis šviesa, ramybe, vienas kito artumu“, – sako tautinio paveldo meistrė.

Beje, Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą šiemet papildė margučių marginimo vašku tradicija šeimose Alytaus apylinkėse. 

Tai ne tik simbolinis pripažinimas, bet ir įpareigojimas saugoti gyvą kultūrinę atmintį, kurios neatsiejama dalimi tapo ir alytiškės, sertifikuotos tautinio paveldo meistrės A. Lampickienės šeima. 

Marginimu A. Lampickienė užsiima nuo vaikystės, o pastaruosius tris dešimtmečius – intensyviai, vesdama edukacijas, dalyvaudama renginiuose ir dalindamasi patirtimi su visos Lietuvos bendruomene. 

Ilgametė patirtis, meistriškumas ir ištikimybė tradicijai neliko nepastebėti – tiek kultūros institucijų, tiek pačių žmonių, kurie Audronę jau seniai tapatina su margučių menu.

Lampickų šeimoje margučių marginimas nėra tik šventinis atributas – tai gyvas ryšys su praeitimi, šeimos atmintimi ir giminės istorija. Marginimo procesas čia tampa savotišku ritualu, kuriame dalyvauja ne tik rankos, bet ir širdis. Audronei, kaip ji sako, kiekvienas margutis primena jos močiutę, mamą, šeimos pokalbius prie šildyklės. Kiekvieną pavasarį šis ryšys atgimsta – kaip prisiminimas ir kaip tiltas į ateitį, kuriame jau žengia jos anūkės, sėkmingai perimančios amato paslaptis.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur nuolat skubama, margučių marginimas Audronei – ir ramybės uostas. Net prieš svarbius renginius ar parodas, kai įtampa didelė, ji renkasi šildyklę, vašką ir kiaušinius – pusvalandis marginimo padeda atgauti pusiausvyrą ir susikaupti. Ji ne kartą pabrėžė: marginimas veikia kaip terapija, kuri padeda surasti vidinę harmoniją.

Tautinio paveldo meistrė aktyviai dalyvauja edukacinėje veikloje – veda užsiėmimus vaikams, suaugusiesiems, bendruomenėms. „Pastebiu, kad daug kam šios tradicijos yra naujos – net jei atrodo, kad jos turėtų būti savaime suprantamos. Dažnas pirmą kartą išgirsta apie simbolių reikšmes, apie tai, kad margutis – ne tik puošmena, bet ir tam tikra žinutė, ženklų kalba, kuria anksčiau buvo perteikiamos pasaulėžiūros, metų laikų ciklai, netgi religiniai simboliai. Deja, šiandien dažnas geba atpažinti pasaulinius prekės ženklus, bet nemoka „perskaityti“ margučio“, – sako kalbinama A. Lampickienė.

Paklausta, kaip šeimoms šiandien atrasti senąsias tradicijas, pašnekovė sako, jog jokių paslapčių nėra. „Viskas prieinama, reikia tik noro. Svarbu atsirinkti, ar laiką leisti prie ekrano, ar su artimaisiais, atkartojant tai, ką darė mūsų protėviai. Nes margučių marginimas – tai ne tik grožis, bet ir bendrystė, galimybė pabūti kartu ir sukurti kažką prasmingo“, – sako moteris.

Per savo gyvenimą Audronė yra numarginusi ne mažiau nei dešimt tūkstančių margučių. Ir nors šiuo metu jų nebeskaičiuoja, šis skaičius – dar vienas liudijimas, kiek daug kantrybės, meilės ir kūrybos sudėta į kiekvieną vašku išrašytą kiaušinį.

Margučių marginimo vašku tradicija Alytaus krašte perduodama ne tik iš kartos į kartą šeimoje, bet ir edukacijų metu. Alytaus kraštotyros muziejuje prieš šv. Velykas rinkosi šeimos su vaikais, su dideliu noru ir smalsumu atrandusios marginimą.

Anot muziejininkių Vilmos Jenčiulytės ir Gintarės Markevičienės, margučių raštai, kuriuose atkartojami tradicinių audinių, drožinių, keramikos puošybos ornamentai, padeda atpažinti tradicinius kultūros ženklus, simbolius ir suvokti jų prasmę.